Praktikoje visa daugiau ar mažiau normalu: malos praktika
Garret Condon Dharma kalba New Haven Zen Centre 2017 balandžio 23
Čia lankausi ne taip dažnai kaip turėčiau. Kaip daug kas žinote, dirbu Hartfordo „ofise“. Jau dvidešimtus metus praktikuojame Trinity koledže. Kadaise mano plaukai buvo smalos juodumo. Taigi, galite įsivaizduoti, kad daug visko įvyko su mokiniais per tą laiką. Prieš dvi savaites diskutavome apie praktikos formas ir vienas mokinių paklausė apie malas[1]. Sakiau: „malos, teisybė, malos“. Mes turime didžiulę plastikinę dėžę, kurioje laikome visus Zen daiktus – ne pagalvėles, bet visus kitus reikmenis. Tai vadinam „zendo dėžėje“. Grupės koordinatorius yra Dharmos Mokytojas John Elias. Kartu su juo peržiūrėjome dėžę, bet neradome nei vienos malos. Namie turiu dubenį su malomis ir mokiniui pažadėjau atnešti malą kitą savaitę.
Kai mokiniai ko nors paklausia, būna proga permąstyti savo požiūrį į kai kuriuos dalykus, o aš to labai nemėgstu [juokiasi]. Bet kartais turi tai padaryti. Tad teko kiek daugiau sužinoti apie malas. Ir išties suradau keletą įdomių dalykų. Pirmiausia, aš pats užaugau, sakyčiau, Romos katalikų ortodoksų šeimoje. Vienas daiktas, kurį augdamas matydavau daugiau mažiau visur buvo rožančius. Ar visi žino kas yra rožančius? Kartas nuo karto kalbėdavome rožančių ir nors tiksliai neatsimenu kaip dažnai, visai gali būti, kad tai darydavome kas mėnesį. Be to, lankiau katalikiškas mokyklas 16 metų. Visi mano mokytojai turėjo rožančius, tad jie buvo visur. Atsimenu, kai prieš maždaug 25 metus pradėjau praktikuoti Zen ir kažkam pasakojau kas vyksta New Haven Zen centre. Manęs paklausė: “Ar ne tipo keista, kad visi jūsų mokytojai vaikšto apsirengę apsiaustais”. Ir aš atsakiau: “Tik tokio tipo mokytojus esu turėjęs”.
Niekada nežinojau ką reiškia rožančius. Rosarium yra lotyniškas žodis, reiškiantis rozariumą arba rožių sodą. Įdomu tai, kad sanskrito kalboje žodis „mala“ reiškia vainiką arba gėlių pynę. Atrodo lyg naudodami malą keliautume, eitume per rožyną ar sektume pyne. Visa tai atrodė gana ironiška, nes meditacijoje malos nenaudoju. Tuoj paaiškinsiu. Tad atnešiau kelias malas ir porą daviau mokiniui bei pasikalbėjome apie tai, kaip malą naudoti meditacijoje.
Mūsų mokykloje ją taip pat naudojame nusilenkimų skaičiavimui. Kai kurie žmonės taip pat naudoja ir meditacijoje. Aš nebuvau Zen Meistro Seung Sahn mokinys. Girdėjau jo kalbas, jis patvirtino mano penkis pirmus priesakus, bet niekada nesėdėjau su juo atsiskyrime ir niekada manęs nemokė tiesiogiai. Pakankamai dažnai galima išgirsti jo studentus sakant: „Dae Soen Sa Sunim sakydavo...“ Ir šiuo atveju keli žmonės man yra pasakoję: „Dae Soen Sa Nim sakydavo, kad malos naudojimas yra itin efektyvus ir naudingas, nes jis nežodinis.“ Mala yra tarsi nežodinė mantra. Mums sėdint galvose skraido daugybė žodžių, daug mąstymo. Ir nesvarbu, kokią techniką naudotume, stengiamės tas mintis pamatyti tokias, kokios jos iš tiesų yra. Jei pradedame praktikuoti su kažkuo aiškiai apčiuopiamu, tuomet neužsimame mąstymu. Tai tiesiog lytėjimas, esantis, galima sakyti, „žemiau sąmonės“. Tai gali būti naudinga, bet iš esmės nesiskiria nuo kitų mūsų praktikų.
Kartais, kai pasakoju apie atsiskyrimus žmonėms, bendrinė istorija būna - „Na, mes atsikeliame, sėdime, valgome pusryčius, padirbame, dar pasėdime, nusiprausiame, nueiname į tualetą, dar padirbame“ ir dauguma žmonių sako „a, tai aš taip pat leidžiu sekmadienius“. Tai vadinama „praktika“ todėl, kad viskas, ką darome kaip praktika, yra daugiau mažiau normalu. Tad malos naudojimas meditacijai niekuo nesiskiria nuo sėdėjimo meditacijos. Kai pasibaigia 108 malos karoliukai, kas tada? Atgal į pradžią. Niekur. Tada pradedi iš pradžių. Kai vaikštai ratu dharmos kambary 10 minučių, eini, bet kur atsiduri? Niekur. Atgal į pradžią. Yra du skirtingi dalykai praktikoje – ėjimas kažkur ir ėjimas niekur. Net ir keturių dubenėlių valgyme yra pasikartojimas. Suzuki Roshi yra pasakęs – jei prarasi atsikartojimo dvasią, praktika taps labai sudėtinga. Egzistuoja treji nuodai: pyktis, neišmanymas ir troškimas. Ir šio troškimo modernioji dalis yra kažko naujo noras. „O kas po to?“ „O kas toliau?“ Malos praktika moko, kad kitas bus toks pat kaip praeitas. Ir tai kiek sujaukia smegenis, jei su mala pasėdi meditacijoje. Judi, bet vistiek atsiduri toje pačioje vietoje. Ir tai yra praktikos paradoksas. Dėl to, manau, mala yra viso gyvenimo praktika. Tad kaip aš naudoju malas.
Turiu mažą riešinę malą, kurią naudoju, kai nesu formalioje praktikoje. Darbe, vairuojant ir pan. Kartais tokias malas dovanoju žmonėms, kuriems atėjęs sunkus gyvenimo periodas, bet jokio meditacijos mokymo. Kai manęs klausia ką su jomis daryti, paaiškinu – vienas karoliukas, vienas įkvėpimas. Paprasta. Vėliau žmonės sako - „Padėjo! Prasukau 27 karoliukus ir tapo ramiau.“ Tai nėra ortodoksinė Budistinė praktika, bet naudinga. Ir aš pats naudoju tam, kad grįžčiau į čia ir dabar. Kitas praktikos paradoksas yra tas, kad tarp „manęs“ ir „mano minčių“ yra erdvė. Nuolatinis domėjimasis ir prisirišimas prie minčių yra viena mūsų liūdesio priežasčių. Praktikoje grįžtama į šį realybės momentą, kuris yra tik šitas karoliukas ir viskas, kas vyksta aplink jį: kvėpavimas, pojūčiai, kas liečia karoliuką? Viskas. Tada atsiranda atstumas tarp savęs ir minčių.
Kartais Trinity studentai klausia - „Ar blogai galvoti?“. Kadangi jie visi pateko į koledžą, taigi jie yra sumanūs, taigi atsakymas būtų “ne”. Bet kai kalbame apie sąmonę, kuri skaidri kaip erdvė, ji neprisiriša prie visko, kas atsiranda. Tai tas vairuotojas, vairuojantis nuo galinės sėdynės, apie kurį kalbėdavo Zen Master Seung Sahn: ar gali jį nutildyti, kad neprisirištum prie visko, kas atsiranda? Mala tam tinka bet kokiose sąlygose. Galite gauti nusipirkti malų visokiausiose vietose, kartais jos vadinamos “galios karoliukais”, jų būna įvairių spalvų. Prisimenu, kai buvau tibetietiškų prekių parduotuvėje Nortamptone, jie turėjo visą dubenį “galios karoliukų”. Na, pardavimui galima visaip pavadinti. O po to mes labai diskutavom apie malos naudojimo būdus.
Vien tik turėti malą beprasmiška; reikia būti imliu jai, priimti jos dažnio bangas. Dalis to, ką darome praktikoje, yra mūsų pačių susiderinimas, jei taip galima sakyti, tam, kad galėtume pajusti tam tikrus dalykus. Yra begalė istorijų. John Elias man priminė vieną apie IX a. Zen meistrą Xiangyan (kor. Hyang Eom), kuris buvo kiek išminčius. Xiangyan buvo labai talentingas Zen mokinys, kaip ir jūs visi. Jis gavo visus mokymus ir jam nusibodo. Nuėjęs pas Zen meistrą, paklausė - „Kame šaknys?“, o Zen meistras atsakė - „Ne, tai ne šitaip veikia.” Xiangyan niršo - „Tu man sakei viena, sakei kita, aš pasiekiau tą, pasiekiau aną, bet aš nesuprantu. Kame šaknys?“ Tad Xiangyan paliko šventyklą ir pradėjo dirbti atsitiktinius darbus bei keliauti. Tapo klajojančiu vienuoliu. Vieną dieną, šluodamas taką šluota, jis išgirdo kaip akmenėlis atsitrenkė į bambuką – TAKŠT! - ir nušvito. Visiško supratimo patirtyje jis gavo tai, ką troško suprasti prieš tai. Tad akmenukas ir bambukas buvo jo mala.
Pamoka ta, kad bet kas gali būti mala, jei esi pasiruošęs išgirsti. Tokių istorijų begalybė. Ko gero žinote daugybę istorijų, kur Zen meistras laiko šluotą. BUM. Šluota yra mala. Tad visi daiktai pasaulyje yra štai tokie. Važiavau čia šįryt ir stebėjau nuostabų erelį, sklandantį danguje, ir tai buvo mano rytmečio mala. Jei sąmonė pasiruošusi – todėl tai vadiname „praktika“ - bet kas gali būti mala.
Tikrai manau esant Didžiąją Malą. Ir taip pat manau yra Pirmoji Mala. Kaip manote, kas galėtų būti Pirmoji Budizmo mala? Aš manau, kad Žemė. Yra pasakojimas apie Budos nušvitimą. Ką jis daro nušvitimo metu? Kokią malą liečia? Žemę. Sako: “Žemė yra mano liudininkė“.
Štai čia turime masyvią malą. Kai Trinity atnešiau mokiniui malą, ši buvo vis dar su kaina. Nelabai gražu iš mano pusės. Gerai, kad John turėjo mažytį peiliuką. Pasiskolinau ir bemėginant nupjauti kainą, vos neperpjoviau malos ir karoliukai vos visi nepabiro ant grindų. Ir kadangi vakar buvo Žemės diena, susimąsčiau. Apie tai, kaip mes rūpinamės savo pirmine mala – mūsų pirminiu nušvitimo šaltiniu, priminimu tuo dalyku, kuris yra čia, kas yra realu – šia vieta, vieta kur gyvename. Čia tinka paminėti, kokie neišmanėliai kartais esame. Mes sakome, kad neturėtume sunaikinti Žemės. Na, mes jos negalime sunaikinti. Be jokios abejonės, ji bus čia ilgiau nei mes. Bet mes galime sunaikinti Žemę kaip vietą mums. Tad iš tiesų, tai mes naikiname save. Pyktis, neišmanymas, norai. Naikiname save, galvodami, kad tiesiog išpilame kažką į kažkokią upę ten toli. Turime rūpintis savo mala. Pažvelkite į savo malą – karoliukai yra žemės elementai. Sandalmedis, akmuo, visa tai iš žemės. Kaskart liesdami malos karoliuką, liečiate Žemę, nes kiekvienas karoliukas net ir savo forma primena mažą planetą. Čia galima būtų paminėti “socialiai orientuotą budizmą[2]”, bet tam galėtų būti skirta akademinė konferencija, tad tebus tai kita tema. Tik pasakysiu, kad neseniai kažkelintą kartą skaitydamas Zen Kompasą aptikau Zen Master Seung Sahn mintis. Kai jis kalba apie nušvitusius žmones (Mokytojas naudoja įvairias frazes, apibūdinti žmones, kurie kažko pasiekė), sako, kad norai nedingsta, bet žmonės geba juos suvaldyti. Svarbu yra – ar tie norai ir troškimai skirti visoms gyvoms būtybėms? Tai yra, jei dėl to, kas vyksta mūsų pirmajam, svarbiausiam malos karoliukui tu pyksti, ar ko nors trokšti, tai gali padėti tiek, kiek tai skiriama visoms gyvoms būtybėms. Ar tai padeda tau laikytis įžadų, ar tai tik "aš-mano-man"?
Tad, rūpindamiesi mala, suvokiame, kad turime būti pasiruošę – prisilietimui ir bet kam. Mala gali būti garsas. Gal net „tylus garsas“. Pajutimas, žodis ar bet kas. Thich Nhat Hanh rašė apie tai, kaip viską paversti mala. Jei esi darbe ir suskamba telefonas - įkvėpk. Jei sustojai prie šviesoforo - įkvėpk. Jei pradedi galvoti apie visas tokias galimybes, tampa aišku, kad visata nori, kad tu nubustum, ji laukia tavo nubudimo. Tapšnoja per petį. Ji pasiruošusi. Primena tau, liečia tave.
Kai pasidalinau sutrumpinta šios kalbos versija su studentu, apie kurį pasakojau, visa tai didelio įspūdžio jam nepadarė. Tačiau jis paklausė įdomaus dalyko: „Ar gali prisirišti prie savo malos?“. Žinoma, kad galima prisirišti prie bet ko. Trungpa Rinpoche parašė visą knygą apie prisirišimą prie įvairių dvasinių dalykų, tad, be abejo. Būtent dėl to malos technika turėtų būti gyvenimo technika: laikyk lengvai. Laikykite viską lengvai. Vien todėl, kad kažkas yra iš esmės tuščia, nereiškia, kad tai nereikalinga. Čia ir žymi Alan Watts citata - „Vien todėl, kad tai iliuzija, nereiškia, kad tau jos nereikia.“ Tai teisybė. Mums reikia visų tų sąlyginių dalykų.
Būkite atidūs, laikykite lengvai ir supraskite, kad visa gali būti mala, ir lai tai tampa jūsų gyvenimu. Visa, ką mes čia darome yra praktika, kad galėtume nuvykti į turgų pagelbėti, kaip kad vaizduojama tuose “jaučio ganymo” paveiksluose. Tai nėra svarbu tik mums. Tai svarbu visoms būtybėms.
© Angliškas tekstas Primary Point, Vol.34, No 2, Summer 2017
© Vertimas į lietuvių k.
Lietuvos Kvan Um Zen mokyklos budistinė bendruomenė, 2018
Iš anglų k. vertė Leonardas M.
Previous page: Kaip sėdėjimas gali išgelbėti alkstantį pasaulį?
Next page: Video