Lietuvoje viešėjęs dzenbudistas Hyon Gak Sunimas: „Pragaras yra tada, kai negali patenkinti savo troškimo“
Ginta Gaivenytė
(Publikuojama autorei leidus.)
Jis šiek tiek nustebo, kai lietuviško maisto užeigos padavėja atnešė rausvą šaltą sriubą. Pakėlė šaukštą prie lūpų ir akimirką sustingo. Tada nusišypsojo - gardu. Keistoka senomis geldomis ir aprūdijusiais lygintuvais puoštame interjere matyti pilkais rūbais apsirėdžiusį dzenbudistą vienuolį. Tačiau Hyon Gak Sunimas su vaikišku smalsumu ragavo šaltibarščius ir keptą duoną, kalbėjosi su žmonėmis apie gyvenimo prasmę ir mokėsi tarti lietuviškus žodžius.
1964-aisiais Amerikoje jis gimė kaip Paulas J.Muenzenas. Mokėsi katalikiškoje mokykloje, Jeilio universitete studijavo literatūrą ir filosofiją, o Harvardo universitete baigė religijotyrą. Tačiau dabar jis - Korėjos dzenbudistų šventyklos dharmos meistras.
„Kokia prasmė ilgas valandas sėdėti ir medituoti?“ - gūžtelės pečiais daugelis apie budizmą viena ausimi nugirdusių lietuvių. „Tu nori sustabdyti Irako karą, tačiau tavo viduje vyksta labai daug Irako karų“, - Hyon Gak Sunimas pataria pirmiau sustabdyti karą savyje, kad žinotum, kaip kurti pasaulio taiką.
***
- Dabar daugybė vakariečių skelbiasi esą budistai ir moko budizmo kitus. Tačiau iš kur žinoti, ar jų mokymas teisingas?
- Visada yra žmonių, kurie daro klaidas. Visada yra žmonių, kurie eina teisingu keliu. Štai aš maniau, kad čia keptas sūris. Paskui pagalvojau - gal čia bulvė. Paragavau - taigi kepta duona. Panašiai renkamės ir gyvenimo partnerį, ir muzikos kūrinius, ir dvasinę praktiką. Eik, bandyk, nebijok klaidų. Tačiau būk budrus.
- Esu sutikusi žmonių, kurie bijo budistų - neva pas juos galima išprotėti, nes ten reikia nužudyti savo „aš“.
- Tikrai? Budistai niekada nemokė žudyti „aš“. Budizmo mokymas - suvok, kad tavo „aš“ iš principo nėra ten, kur galvojai. Kaip gali nužudyti tai, ko ten nėra?
Tai panašu į sapną, kuriame tave vaikosi tigras. Esi įsitikinęs, kad tigras yra ten. Todėl jis turi tau didžiulę galią. Prabudęs suvoki, kad jo nėra. Ar tu nužudei tigrą? Ne. Tu tik pamatei, kad tigro niekada ten nebuvo.
Tavo pavydas, tavo liūdesys, tavo depresija - visa tai panašu į debesį, kuris dengia saulę. Ar saulė pranyksta? Ne, ji tik už debesies. Kai debesis pranyksta, matai, kad saulė visada yra ten.
Žmonės kalba daug kvailų dalykų. Kai kurie sako, jog į dangų gali patekti tik tuomet, jei esi krikščionis.
- Tačiau kaip budistas gali patekti į dangų, jei budizmo mokyme nėra dangaus ir pragaro?
- Kartą dzeno meistrui mokinys atnešė Bibliją: „Pažiūrėkite, jie šneka apie rojų ir pragarą. Budizme apie tokias vietas nekalbama, ar jos tikrai yra?“ Dzeno meistras atsakė: „Žinoma, jos yra“. Jaunasis vienuolis labai sutrikęs pradėjo klausinėti, kuo rojus skiriasi nuo pragaro.
Dzeno meistras paaiškino, jog pragare stovi be galo ilgas pietų stalas, nukrautas skaniausiais valgiais. Neįmanoma apsakyti, koks gardus tas maistas. Daugybė būtybių pragare sėdi prie to stalo. Tik bėda - jų rankos panašios į lazdeles, kuriomis valgome ryžius, jos nesilenkia per alkūnę. Todėl žmonės negali numalšinti alkio.
Kaip yra danguje? Ten stovi be galo ilgas pietų stalas, nukrautas skaniausiais valgiais. Neįmanoma apsakyti, koks gardus tas maistas. Daugybė būtybių danguje sėdi prie to stalo. Tik bėda - jų rankos panašios į lazdeles, kuriomis valgome ryžius, jos nesilenkia per alkūnę. Todėl danguje žmonės maitina vienas kitą.
Toks yra skirtumas tarp dangaus ir pragaro. Jeigu gėrio sieki tik sau, tada bet kokia situacija yra kančia - niekada negana, matai, kad kiti daugiau turi ir tau norisi vis daugiau. Tai ir yra pragaras, kai negali patenkinti savo troškimo. Tačiau jei visomis išgalėmis padedi kitoms gyvoms būtybėms, esi laimingas. Kitų laimė yra ir tavo laimė.
Jėzus Kristus taip pat mokė - ką darai mažiausiajam iš mūsų, tą darai man.
- Ar tai reiškia, kad įmanoma suderinti ir krikščioniškas, ir dzenbudizmo praktikas?
- Štai sėdim ir kalbam. Ar mūsų dialogas yra budistinis ar krikščioniškas? Meskit į šiukšlinę pavadinimus. Jei kažkas kenčia - padėkit. Tai labai paprasta.
Vaikystėje kartą ėjome imtynių ir taip bedūkstant mano draugo brolis stuktelėjo galva į stalo kampą. Pasigirdo garsus verksmas. Mes visi pabėgome, nors ėjome į katalikišką mokyklą. Nenorėjome su tuo vaiku daugiau žaisti.
Tuo metu atėjo šunelis. Jis padėjo galvą ant vaiko kojos - taip jį paguodė. Šuo pajuto berniuko kančią ir susijungė. Jei gebi padėti kitoms gyvoms būtybėms, tai daug geriau negu vadinti save budistu ar krikščioniu.
- Tačiau Dievas ir Tuštuma - ar tai tas pats?
- Ko tu iš tiesų nori? Jei nori rasti Dievą, eik į Bažnyčią. Jei nori rasti savo tikrąją prigimtį, medituok. Tačiau jei viena arba kita darysi tikrai nuoširdžiai, - rasi tą patį.
Mes, žmonės, esame kvaili, mes būtinai norime susijungti per vardą ir formą. Sakome - aš katalikas, mano tėvai katalikai, seneliai buvo katalikai, todėl einu melstis į Katalikų Bažnyčią.
Melsdamasis klausk, kas yra Dievas, kur yra Dievas, kas esi tu? Pradėk nuo klausimo. Jėzus Kristus mirė su klausimu: „Tėve, kodėl tu mane apleidai?“ Taigi – su tokiu protu nueik į Bažnyčią. Kas yra Dievas? Kodėl jis leidžia vargšams kentėti daugiau? Kodėl jis leidžia vykti karams ir kančiai? Kodėl pasaulyje vis baisiau gyventi? Kodėl?
Jei nuoširdžiai vis klausi tokių dalykų, mąstymas užstrigs. Nutrūks. O kai nutrūksta mąstymas, atsiranda ir Dievas.
Tik nemanyk, kad tai priklauso vien krikščionybei. Pasaulio siela, protas, absoliutas, tikrasis „Aš“, tikroji prigimtis, šventenybė, esatis, Budos prigimtis, Dievas.... Tai yra tik žodžiai. Štai kodėl visose religijose prisakoma - nekalbėkit apie tai. Senajame Testamente draudžiama tai vadinti Jahve.
Jeigu girdi garsą, tiesiog girdėk. Jeigu matai, tiesiog matyk. Niekaip to nevadink ir neklausyk tų, kurie tai kažkaip vadina.
Kas tu esi?
- Nežinau. Greičiausiai mano atsakymas nėra neteisingas. Bet kas iš to, kad nežinau?
- Išlaikyk tokį protą. Tu nežinai, kodėl gimei, kodėl turi mirti. Pažiūrėk į tai. Visa mūsų egzistencija yra „Nežinau...“ Bet tai nėra blogas dalykas.
Atėnuose buvo labai vertinama filosofija, estetika, muzika, poezija. Tačiau Sokratas sakė, kad tie išmokti dalykai nepadeda gyventi. Reikia pažinti patį save. Toks yra aukščiausias mokslas.
Kartą vienas mokinių paklausė: „Mokytojau, ar tu save pažįsti?“ Sokratas atsakė: „Ne, aš nežinau, kas esu. Bet aš suvokiu tą nežinojimą“. Kai žinai, kad nežinai, tai jau yra įžvalga.
Politika, filosofija, ekonomika - šie dalykai padeda tam tikrose mūsų gyvenimo situacijose. Tačiau jie nėra mūsų tikrasis gyvenimas. Rytoj galime mirti. Kai tai suvoki, mąstymas nutrūksta. Ir tame taške, kai mąstymas užstringa, nėra mirties, nėra gimimo, nėra šventumo, nėra nešventumo, nėra krikščionybės, nėra budizmo.
Tai jau yra išbaigta. Dievo, Kristaus, Budos, tavo prigimtis yra tokia pati. Tik kai apie tai mėgini diskutuoti, tai išnyksta.
Senajame Testamente sakoma: „Būk ramus ir žinok, kad aš esu Dievas“. Būk ramus. Protas turi būti ramus, tik tada gali pažinti Dievą. Bet viena mintis atsiranda, tu ir Dievas nutolstate daugiau negu per milijonus kilometrų.
Ar žinai, kas parašė patį gražiausią muzikos kūrinį?
- Nežinau.
- Ne Bachas, ne Mozartas, ne Bethovenas. Nustebinsiu - patį gražiausią pasaulio kūrinį parašė amerikietis kompozitorius Johnas Cage'as.
Jis sukūrė daug avangardinių kūrinių. Kurį laiką jis nieko nerašė. Paskui paskelbė naujo kūrinio pavadinimą „4 minutės ir 33 sekundės“. Į premjerą „Carnegie Hall“ susirinko pilna salė žmonių iš aukštosios Niujorko visuomenės. Visi norėjo pasigirti draugams, kad girdėjo paskutinį J.Cage'o kūrinį.
Pradžioje koncerto muzikantai pagrojo Bethoveno ir Bacho kūrinių. Tada buvo įstumtas pats geriausias pasaulyje fortepijonas. Atėjo muzikantas su fraku ir sustingo prieš instrumentą. Taip išsėdėjo 4 minutes 33 sekundes. „Kas čia vyksta?“, „Tai taip konceptualu“ - šnabždėjosi susirinkusieji.
Jei Bethoveno „Likimo simfonija“ bus grojama Niujorke ir Berlyne, atlikimo stilius šiek tiek skirsis. Tačiau visada išgirsite „ta ta ta - dam, ta ta ta - dam“. Bet jeigu grojate „4 minutes 33 sekundes“, kūrinys kaskart unikaliai skirtingas.
J.Cage'as norėjo parodyti, kad ši akimirka niekada nepasikartos. Akimirka po akimirkos mūsų gyvenimas yra didžiausias menas, vertas didžiausių studijų.
Tačiau jeigu atsiras koncepcijos „siela“, „budizmas“, „menas“, tada 4 minutė 33 sekundės išsyk pranyks. Jei darai kažką, tiesiog daryk. Jei girdi lazdos taukštelėjimo garsą, tiesiog girdėk. Jei ragauji arbatą, tiesiog ragauk.
Dabar šiek tiek prakaituoju, jaučiu, kad marškiniai sudrėko. Kvailai skamba, bet taip yra. Kur kas kvailiau, kai mūsų galvose sukasi mintys: „Va kitais metais, kai mano dukra ištekės, kai pasistatysiu namą, kai išvažiuosime atostogų, kai rasiu savo tikrąją meilę...“
- Ar tai reiškia, kad turėtume sustabdyti savo mąstymą? Bet jei nemąstysime, argi netapsime kvaili?
- Niekada nesakiau: „Negalvokite“. Svarbu, kokia yra mąstymo prigimtis. Visi mano, kad jų mąstymas tikras ir dar geresnis už kitų mąstymą. Tu manęs nesupranti, tu neteisus, aš teisus... Mes įsitikinę, kad mūsų mąstymas tikras ir prie jo prisirišame. Tačiau netikime, kad kitų žmonių mąstymas tikras.
Manome, kad mes esame mūsų mąstymas. Jei mūsų mąstymas tikras, o kitų žmonių mąstymas netikras, mes galime tuos kitaip mąstančius žudyti ar apvogti. Štai jūsų šalis buvo okupuota? Kodėl? Okupantai manė, kad lietuvių mąstymas nėra tikras ir svarbus, jie tikėjo savo mąstymu.
Jeigu kas nors liepia nemąstyti, tai nėra tikra dvasinė praktika. Klauskite - kas mąsto? Kai atsiras įžvalga, pradėsite gyventi teisingai.
- Ką reiškia „gyventi teisingai“? Pavyzdžiui, kai kurie žmonės mano, jog homoseksualios poros gyvena neteisingai. Kaip homoseksualizmą vertintų dzenbudistas?
- Homoseksualūs santykiai nėra nei geri, nei blogi. Ir heteroseksualų santykiai gali būti blogi, jei vienas kitą partneriai išnaudoja savo reikmėms patenkinti. Homoseksualų seksas blogas ar geras? Heteroseksualų seksas blogas ar geras? Tai nėra klausimas.
Klausimas kitas - kam tau reikia sekso? Dėl malonumo ar tikrai dėl meilės? Jei taip nori padėti kitam, tada ir homoseksualų, ir heteroseksualų seksas puikus. O jeigu taip sieki pamaloninti savo ego, tada joks seksas nėra geras.
Ar ši šakutė gera ar bloga? Galiu ja valgyti. Galiu ją įbesti į tavo kūną. Svarbu, kam tu ją naudosi. Mąstymas padaro kokį nors dalyką blogiu arba gėriu. Ne iš paties dalyko kyla blogis ar gėris, o iš to, kaip tu jį naudoji.
Žudyti yra blogai, sutinki? Tačiau jei žmogus kankina mažą vaiką ir policininkas neturi kitos išeities, kaip jį nužudyti, tu manai, kad policininkas yra geras. Net žudymas nėra geras ar blogas pats savaime.
Būtent dėl to dzenbudistų dėmesio centre - ne daiktai ir reiškiniai, o žmogaus protas.
- Budistai prisiekia neatimti gyvybės ir neimti neduotų daiktų. Ar tuos priesakus galima laužyti?
- Tai nėra taisyklės, kurias vykdydamas pateksi į dangų, o laužydamas - į pragarą. Vaikystėje mus tėvai mokė panašių priesakų. „Kai eisi per gatvę, pažiūrėk į abi puses“. Kartais tuos priesakus laužydavome. Dėl to niekas mūsų neišspirdavo iš šeimos.
Tačiau tas priesakas padeda nesukelti bėdos sau ir kitiems. Jei galvosi esąs visiškai laisvas ir bėgiosi per gatvę nesidairydamas, gal pirmuosius kartus ir nieko neatsitiks. Bet kai tave partrenks, kentėsi ir tu, ir tavo šeima, ir tave sužeidęs vairuotojas.
Kartais tuos priesakus net reikia laužyti. Mano mokytojas Seung Sahnas, kurio knyga „Zen kompasas“ išleista ir lietuviškai, pasakodavo tokią istoriją. Pirmasis priesakas: „Prisiekiu susilaikyti neatėmęs gyvybės“. Antrasis: „Prisiekiu susilaikyti nemelavęs“. Prisiekęs tu nuėjai į mišką. Pamatei į dešinę liuoksintį kiškutį. Po penkių minučių pasirodė medžiotojas su ginklu ir paklausė, kur nubėgo kiškis.
„Prisiekiu susilaikyti nemelavęs“ - tu prisiminei. Ir pasakei, kad kiškis nubėgo į dešinę. Medžiotojas jį pasivijo ir nužudė. Prarasta gyvybė ir sugadinta medžiotojo karma.
Galėjai parodyti medžiotojui į priešingą pusę. Taip būtum sulaužęs priesaką, tačiau tas sulaužymas padėtų kitoms būtybėms.
Priesakai turi būti naudojami su iš praktikos kylančia patirtimi. Kai praktikuojama su Sangha (budistų bendruomene), kiti žmonės lyg veidrodis tau parodo, ar eini teisingu keliu.
- Jums teko būti žudynių Tibete liudininku. Kaip tai matant galima išlaikyti proto skaidrumą?
- Om mani padme hum, om mani padme hum, om mani padme hum... Štai taip. Tiesiog užsiimkite savo praktika.
Mano mokytojas nuolat kalbėdavo apie pasaulio taiką. Kartą vienas jo mokinys pareiškė: „Nenoriu medituoti. Geriau užsiimsiu kokia nors socialine veikla, o kai pasaulis taps geresne vieta gyventi, tada pamedituosiu“. Tada mano mokytojas atsakė: „Pasaulio taikos neįmanoma pasiekti“. Stabtelėjo ir pridūrė: „O taip pat ji nėra reikalinga“. Labai keisti žodžiai iš vienuolio, kuris nuolat kalbėjo apie taiką, lūpų.
Mokinys norėjo pirmiau sukurti taiką, tada praktikuoti dzeną. Tačiau juk visada viskas pasaulyje yra konflikto būsenoje. Kai valgai, skyla cheminės medžiagos, kai vaikštai, užlipi ant gyvų būtybių. Visa, ką darai, remiasi kito mirtimi. Tu negali sustabdyti visos materijos konflikto.
Tačiau gal ir nereikia. Dirbk savo vidinį darbą. Nesvarbu, ar aplink taika, ar karas. Jei esi Tibeto budistas, kartok mantrą, jei esi krikščionis - kalbėk maldą Marijai.
Tu nori sustabdyti Irako karą, tačiau tavo viduje vyksta labai daug Irako karų. Vis mąstai - štai tas nepatinka, štai tas tą negerai padarė.... Pirmiausia sustabdyk karą savyje, tada žinosi, kaip kurti pasaulio taiką.
Previous page: Šešios dzeno meistro Ko Bongo paramitos
Next page: Kaip sėdėjimas gali išgelbėti alkstantį pasaulį?