Turime pagaliau suaugti
Andžėjaus Piotrovskio JDPSN atsakymai į klausimus 2007 m. Vepriuose vykusiame atsiskyrime (veiksmas vyksta po penkias dienas trukusių pratybų).
Smagu, kad galime būti čia visi ir kartu lavintis. Dzenas reiškia grįžimą į pradinę tylą. Laikydamiesi išorinės tylos padedame sau atverti proto tylą. O kadangi prie visko galima prisirišti, tai šiandien turime tokią dieną, kai leidžiama sulaužyti tą tylėjimo taisyklę ir kiekvienas galime praverti lūpas ir užduoti klausimą. Taigi prašau klausti viską, kas tik rūpi. Kartais turime iškilusių klausimų, tačiau klaidingai galvojame, kad jie nesusiję su mūsų pratybomis ir varžomės, galvodami, kad tokių klausimų užduoti čia nedera. Tačiau mūsų pratybos yra pats mūsų gyvenimas, o ne kas kita, jos yra mūsų tikrosios prigimties iškėlimas, budos prigimties atvėrimas, kuri yra visų svarbiausia. Todėl bet koks klausimas, susijęs su bet kokia gyvenimo sritimi, yra tinkamas klausimas. Todėl labai prašau, neslėpkite nieko, klauskite apie viską.
Klausimas: Norėjau paklausti apie seksą ir dzeną. Kaip dzeno pratybos veikia lytinius poreikius, jeigu lavinamasi ilgą laiką? Turiu galvoje, kaip dzeno pratybos atsiliepia lytiniams santykiams tarp vyro ir moters? Girdėjau, kad žmonės kurie užsiima dzenu ilgą laiką renkasi vienatvę ir atsiskiria nuo savo šeimos.
AP JDPSN: Tradicinis dzenas buvo vienuoliškas. Tai nereiškia, kad pasauliečiams jis buvo neprieinamas, bet svarbiausia jo vieta buvo vienuolynai. O vienuoliškas gyvenimas savaime susijęs su skaistybės įžadais. Tačiau XX amžiuje dzenas plačiai išpopuliarėjo Vakaruose. Taigi tarp pasauliečių. Tokiose sąlygose vienuolynų dzenas nebegalėjo likti nepakitęs. Dzenas taip pat turėjo atitikti naujus visuomeninius reikalavimus, naujas sąlygas, naujus uždavinius, susijusius su demokratine visuomene. Tada vietoj vienuolynų ėmė rastis dzeno centrai, kuriuos steigė ir lankė pasauliečiai, nes juk tuose kraštuose nebuvo nė vieno vienuolio. Pasaulietinėje bendruomenėje žmonės gyvena lytinį gyvenimą. Todėl dzenas nebegalėjo būti tik tradicinis, jis turėjo išsilaisvinti iš savo tradicinio konteksto.
Turime atsakyti į pirminį klausimą: jas yra dzenas? Kokia jo esmė? Jei tai yra tikroviškas atbudimo mokymas, tai jis turi tikti bet kokiomis sąlygomis, o jei bus netinkamas, tai dzenas bus tik egzotiškas eksponatas istorijos muziejuje. Tačiau žinome, jog dzenas yra tikroviškas išminties mokymas. Mokymas, padedantis visoms būtybėms įgyti tikrą laimę. Nepriklausomai, ar jos siekia vienuoliai, ar pasauliečiai, ar heteroseksualai, ar homoseksualai. Nes kiekviena būtybė turi pirminę budos prigimtį. Nepriklausomai nuo išorinių sąlygų, kiekvienas asmuo gali atverti šią savo prigimtį. Vadinasi lytiniai santykiai turi rasti savo vietą mūsų lavinimęsi.
Dzeno pratybose pabrėžiame krypties svarbą. Svarbu žinoti, kodėl darai tai, ką darai. Ar esi smarkiai prisirišęs prie to savo veiksmo, ar viską priimi tarsi žvelgtum iš neišmanymo urvo angos, iš „aš, mano, man” pozicijų. O gal esi nusprendęs lįsti lauk iš to urvo ir susivienyti su kitais žmonėmis, daryti jiems gera. Taip nusprendus mūsų gyvenime atsiranda teisinga kryptis; vadinasi, pasiryžtame toliau gyvenime vadovautis išmintimi ir atjauta. Tai reiškia, kad savo turimas sąlygas panaudosime kitų labui. Ir nuo šiol kiekvieną mirksnį turėsime rinktis: ar veikiame savo naudai, savo asmeniniam pasitenkinimui ir kuo giliau rausiamės į tą urvą, ar viską skiriame kitų labui ir ryžtui išlysti iš to urvo lauk. Kad pasitikrintume, klausiame: kodėl kasdieną valgau? Kodėl kasdien naudojuosi savo kūnu? Ir lygiai taip pat – kodėl palaikau lytinius santykius? Ar lytiniai santykiai nežeidžia kitų ir neša jiems laimę? Taigi: kodėl, vardan ko darai tai, ką darai? Santykiai mūsų pratybose yra kažkas labai labai svarbaus. O būtent todėl, kad mūsų pratybos tvirtai susijusios su daugelio būtybių laime. Pabrėžiu: labai svarbi mūsų kiekvieno poelgio kryptis.
Išeina, kad lytiniai santykiai yra visai nesmerktinas dalykas. Visai normalu, kad žmogus turi lytinius poreikius. Lygiai kaip maitinimosi ir daugelį kitų poreikių. Bet kam to reikia? Valgymas reikalingas, kad pasotintų alkį, bet apsirijimas jau yra troškimų veiklos rezultatas. Tas pats ir su lytiniais santykiais: jeigu jie skirti nešti laimę abiems pusėms, tai jie teisingi. Tačiau čia labai slidus pagrindas. Su lytiniais santykiais, su seksu, yra susijusi labai galinga energija ir labai galingi troškimai. Todėl labai lengva apakti. Apie tokias aplinkybes yra labai geras pasakojimas knygoje „Pelenų barstymas ant Budos”, kuris vadinasi „Dygliakiaulė žiurkės urve”: įlįsti į urvą visai nesunku, tačiau iš jo išlįsti nepaprastai sudėtinga. Šiuose dalykuose ne vien budizmas perspėja, kad turime būti nepaprastai atidūs, taip sako kiekviena religija ir dorovinė sistema. Žmogui, turinčiam labai stiprų lytinį troškimą, geriausia būtų susirasti partnerį, kurio troškimas taip pat labai stiprus, tada jie galės vienas kitą pakelti. Tačiau gyvenimas pilnas pavyzdžių, kai tokie stiprūs troškimai sužeidė daugybę žmonių. Bet gal tu klausei ar išvis nevertėtų atsisakyti lytinių santykių, jei esi dzeno mokinys. Tai atsakymas jau buvo: visai normalu gyventi ir turint lytinius santykius. Pastaruoju metu netgi teko atlikti budistines santuokos apeigas Falenicoje (ten yra Varšuvos Kwan Um mokyklos dzeno centras). Santuoka yra dviejų žmonių pasižadėjimas veikti išvien, o ne prieš vienas kitą, būti ištikimiems ir gerbti vienas kitą. Tokia sąjunga yra labai gera dirva dharmos vystymui, lavinimosi dvasios ugdymui. Ir – nėra čia jokio trukdymo.
K.: Dzenas yra susijęs su daoizmu. Daoizme yra visa eilė lytinių metodų, skirtų dvasios ir proto ugdymui, kurių metu lytinė energija perkeičiama į kūrybinę energiją. Ar žinote apie tokius metodus ir ką apie juos manote?
AP JDPSN: Taip, esu apie juos skaitęs ir girdėjęs. Tačiau dzeno mokyklose tokie metodai nenaudojami. Ne su šita daoizmo puse yra susijęs dzenas. Iš daoizmo dzenas pirmiausia perėmė intuityvumą. Dzenas yra nepaprastai inyuityvus. Jame nepasitikima rašto žodžiu. Labai tvirtai laikomasi pozicijos, kad absoliučios, galutinės tiesos neįmanoma išreikšti žodžiais. Ir vietoje abstrakčių išvedžiojimų, kurie tuo metu buvo būdingi indiškajam budizmui, iš daoizmo dzenas išmoko tvirtai „stovėti ant žemės”. Dzenas parodė, kad pačius brangiausius Budos mokymo dalykus turime kasdienybėje. Todėl yra sakoma, kad dzenas yra kasdieninio gyvenimo protas. Ir kartu dzenas labai tiesiai rodo į absoliutą. O visų tų daoistinių energijos transformacijų kryptis neretai yra labai miglota. Dažnai neaišku, kam jos yra skirtos. Dzenas betarpiškai išreiškia absoliutą, betarpiškai įrodo jo tikrumą. Atveda į tos galutinės tiesos tiesioginį išgyvenimą. Ir rodo patį tiesiausią kelią, vedantį link jos. O visų pirma parodo, kad nereikia niekur keliauti, nes viską jau turi čia pat. Kad savo prote, tokiame, koks jis yra, jau turi tą neįkainojamą brangenybę, tą brangiausiąją budos prigimtį. Todėl nesivargindami energijos manipuliacijomis sėdamės ir leidžiame, kad viskas būtų taip, kaip yra. Tada iš lėto pradeda skleistis mūsų tikroji savastis, tikroji aiškioji esatis. Tavo aiškusis protas. Taigi dzenas yra labai parastas. Bet kartu jis yra labai gilus.
K: Sakėte, kad atlikote budistinės santuokos apeigas. Ar galėtumėte apie jas papasakoti plačiau?
AP JDPSN: Nenorėčiau pasakoti visos eigos, tačiau pirmiausia reikia dviejų asmenų, kurie norėtų susituokti. Na, pirmiausia yra giedama, tada jaunavedžių pora aukoja smilkalus, gėles, paskui sako įžadus, pasižadėdami padėti vienas kitam Budos kelyje. Apsikeičia žiedais. Po to mokytojas sako dharmos kalbą. Paskui sakomos sveikinimo kalbos. Bet svarbiausia yra tai, kad apeigose pabrėžiamas ypatingas santuokos pobūdis. Tai ne vartotojiška sąjunga. Čia sukuriama tokia mažytė sangha. Šie du jauni žmonės duoda įžadus, kad iš šios santuokos išaugs gėris, kuris atneš naudos ne vien jaunųjų porai, bet visam kam, visam pasauliui. Kitaip tariant, vedu tave ne todėl, kad esi labai patraukli ar patrauklus, ir mums labai gera dviese, ir ne todėl, kad man būtų malonu; vedame vienas kitą pasižadėdami būti dvasiniais bičiuliais, pasižadėdami būti vienas kitam naudingi visomis savo išgalėmis, kad kitas galėtų atbusti.
Taigi jei rasis kokia porelė, tai nedelskite, čia pat ir sutuoksime. Va tada ir pamatysite. Jei nori, gali pakartoti savo vedybas.
K.: O kur vestuvės pigesnės, pas budistus ar pas katalikus?
AP JDPSN: Cha cha cha cha… Na priklauso nuo visokių aplinkybių… Bet nežiūrint visko, pas budistus matyt pigiau, bent kol kas. (Pauzė.) Tačiau iš kitos pusės budizmas yra labai brangus. Juk jame sakoma: atsisakyk visko! (Juokas salėje.) Labai brangus sprendimas. Juk brangiausias dalykas, kurį turime yra aš, ego. Aš, mano, man – ir turime šito atsisakyti… Labai brangiai kainuoja, bet vis dėlto turime viso to atsisakyti. Dar yra klausimų?
K: Kaip viso to atsisakyti?
AP JDPSN: Ką dabar darai?
K: Sėdžiu ir kalbuosi su jumis.
AP JDPSN: O kur yra tai, ką turi?
K: Sėdi ant šito pagalvėlio.
AP JDPSN: Bet ką čia atsinešei? Ką turi?
K: Sėdžiu ant šito pagalvėlio ir kalbuosi su jumis.
AP JDPSN: Puiku. Tiek gali pasilikti. (Garsus juokas salėje.) Gerai? Ir laikykis tokio savo nusitatymo… bet galiausiai ir jį turėsi išmesti. Atsakyk, kuriam galui čia sėdi ir klausinėji?
K: Ar galėčiau tau padėti?
AP JDPSN: Na šią akimirką atsisakei net ir paskutinio dalyko… Puiku. Dar bus klausimų?
K: Jei net nežinau, kas esu, kaip galiu padėti kitiems?
AP JDPSN: Turi iš tikrųjų suprasti, kas yra „nežinau”. Turime dviejų atmainų „nežnau”. Vienas yra sumaišties ir pasimetimo „nežinau”. Kartais jis panašus į nežinojimą, kuriuo keliu pasukti. Stovi ir nesugalvoji, ko turėtum griebtis. Nežiūrint visko, štokiu „nežinau” labai dažnai prasideda ėjimas dzeno keliu. Kai iš tiesų jaučiamės pasimetę, nežinome kas esame, nesuprantame kur einame. Tačiau pradėjus lavintis, kai mūsų saviugda pradeda bręsti, tada išsiskleidžia tikrasis „nežinau”. Jis yra tavo tikroji prigimtis. O jo reikšmė ta, kad tikroji prigimtis neturi jokio lipduko su užrašu, kas tai yra. Juk neprivalau žinoti, iš kokios rūšies arbatžolių padaryta šita arbata, kad galėčiau mėgautis jos skoniu. Taigi tas „nežinau” reiškia didžiulę išmintį ir platų aiškumą. Šis „nežinau” reiškia, kad pranyksta klaidingas žinojimas, klaidingas įsivaizdavimas. Pasitraukia tas vidinis konceptualus flirtas. Tada pagaliau nustojame savo gyvenimą mąstyti ir pradedame tiesiog gyventi. Kartais sakome, kad šiam „nežinau” yra būdinga esmė (substancija), tiesa ir veikimas pagal paskirtį (funkcija). Ta pirminė esmė yra kažkas, kas atsiveria medituojant. Tada gyvenimas virsta tiesa ir veikimu pagal paskirtį. Nežinai, tačiau tas „nežinau” yra aiškus tarsi skaidrus atspindys veidrodyje, kuriame tiksliai atsispindi viskas taip, kaip yra. Ir kuris neklystamai veikia pagal paskirtį kiekvieną akimirką. Tikrasis „nežinau” yra esmės, tiesos ir veikimo pagal paskirtį vienovė. Kai pasimeti, paklysti, nebežinai kur eiti, tai perkeisk tą pasimetimą į didingąjį klausimą: kas esu? Tada šis klausimas kaip šveitrus kardas nukirs visą pasimetimą, visą bereikalingą mąstymą. Ir galiausiai atves tave prie tikrojo „nežinau”. O kartu prie esmės, tiesos ir veikimo pagal paskirtį vienybės. Tada jau nebereikės sukti sau galvos dėl pagalbos kitiems. Buda už tave jiems padės. (Juokas.) Nes kas gi esi iš tiesų – buda! Mūsų saviugda remiasi pasitikėjimu pirmine išmintimi, kurią kiekvienas turime savyje. Ši pirminė išmintis yra nekonceptuali, neišgalvota. Tavo mažasis aš gali prižiūrėti tik labai mažytę gyvenimo ir visos tikrovės dalį. O tavo tikrasis aš neturi jokių apribojimų. Pasitikėk tuo. Nes kaip jau sakiau, tada ateis buda ir išties tau ranką. Gerai?
K.: Sakoma, kad viską turime atspindėti, kaip veidrodis. Bet iš kitos pusės viskas yra tuštuma, viskas sukurta vien proto. Tad kaip yra iš tiesų – ar daiktai yra tokie kokie yra, ar viskas yra vien tuštuma; kitaip tariant – ką turėčiau atspindėti tame savo veidrodyje, jei viskas yra tuštuma?
A.: Cha cha cha. Ką gi, turi suprasti, tikrąją tuštumą. Širdies sūtroje sakoma: „pavidalas yra tuštuma, tuštuma yra pavidalas; pavidalas nesiskiria nuo tuštumos, tuštuma nesiskiria nuo pavidalo.“ Tai reiškia, kad mokymas apie tuštumą nesumenkina mūsų gyvenamo pavidalų pasaulio reikšmės. Kartais mokymas apie tuštumą suprantamas klaidingai ir jis paverčiamas savita nihilizmo forma. Tačiau tikrasis mokymas apie tuštumą teigia, kad niekas neturi jokios savosios būties, nes visa yra priklausoma nuo visa ko kito. Niekas nėra tikra savaime, nes visa yra priklausoma nuo visa ko kito. Taigi imant plačiai, mokymas apie tuštumą mus moko Didžiosios Atjautos. Kai pagaliau suvoki tuštumą savyje, savo gyvenime, atveri savo sąryšį su visuma. Vadinasi, iš vienos pusės viskas yra tuščia, o iš kitos pusės visa, taip, kaip yra,– tiesa. Neįmanoma savęs atskirti nuo šių dviejų pusių. Jos kaip dvi plaštakos pusės: viena be kitos negalėtų egzistuoti, plaštaka gali būti tik su abiem pusėmis. Kai viską pradedi matyti tokiu būdu, tada tavo veiksmai ima derėti su gyvenimo aplinkybėmis, o kartu prie jų neprisirišama. Ar supranti?
K: Nežinau...
AP JDPSN: Viskas tvarkoj. Paaiškinsiu dar.
Taigi, visi žinome tokią mokymo priemonę „dzeno apskritimas“. Taigi šiame apskritime pažymime pradžios tašką ir jį vadiname kančių pasauliu, prisirišimu prie pavadinimų ir pavidalų. Žmonės kenčia, nes tiki jog „aš“ yra tikrai egzistuojanti esatis. Jie tiki, kad pavadinimų ir pavidalų pasaulis yra tikras. Tai yra pamatinė kančia, pamatinė saviapgaulė (iliuzija). Nors medis yra žalias, o dangus mėlynas, nematote jų tokių, kokie yra, nes esate atskirai nuo tikrovės. Esu aš ir yra pasaulis. Ir toje prarajoje tarp tavęs ir pasaulio vyksta visa didžioji būties drama. Todėl reikia gilintis į Dharmą, mūsų atveju – užsiimti dzeno pratybomis, kurios lėtai lėtai veda mus tolyn šiuo apskritimu. Kol kulminaciniame taške, ties 180°, patiri visiškos tuštumos išgyvenimą. Pasieki etapą, kuris vadinamas „nėra nei pavidalo, nei tuštumos“. Čia visiškai pranyksta prisirišimas prie pavadinimų ir pavidalų. Imi suprasti, jog nors šiame pasaulyje yra nepaprastai gausi įvairovė pavadinimų ir pavidalų, nė vienas jų pirmapradiškai (pradinėje stadijoje) neegzistuoja, visi jie pirmapradiškai (pradinėje stadijoje) yra tušti. Tačiau čia dar tik pusiaukelė. Privalai tęsti kelionę, kol pasieksi 360° tašką. Čia atsiveria Tiesa. Šiame taške medis vėl yra žalias, o dangus vėl yra mėlynas, tačiau nebekyla joks prisirišimas prie viso to, nes tau akivaizdi yra viso šio pasaulio tuštuma. Čia pavadinimus ir pavidalus suvokiame kaip pavadinimus ir pavidalus, o tuštumą kaip tuštumą. Įsivyrauja pusiausvyra tarp pasaulio formos ir tuštumos. Tada gali gyventi savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Druska sūri, cukrus saldus. Dangus mėlynas, medis žalias. Džiaugsmas – tiktai džiaugsmas, liūdesys – tiktai liūdesys. Gimimas tėra gimimas, mirtis tėra mirtis. Nekyla jokio prisirišimo, tavo veidrodis pasidaro aiškus: jame niekas nenusėda, niekas neužsilaiko.
AP JDPSN: Ar dabar aiškiau?
K: Aiškiau, bet iki galo nesu įsitikinusi, ar teisingai supratau.
AP JDPSN: Dahrmos kalba tam ir skirta, kad truputėlį pasimokytume teorijos. Dabar pratybų metu išgirsti teorijos žodžiai palaipsniui aiškės, kol juos visiškai įsisavinsi. Svarbiausia neįsikibk į jokias kylančias nuomones, nesileisk į sąvokų nagrinėjimą. Tiesiog kiekvieną mirksnį užsiiminėk tuo, ką dabar šnekėjome. Nedaryk klaidos sakydama: „čia gi tik tuštuma, kokia prasmė visu tuo užsiimti?“ Tai akivaizdus prisirišimas prie tuštumos sąvokos iš tiesų teisingai jos nesuvokiant, neišgyvenant. Tikroji tuštuma niekada nėra atskirai nuo tavo gyvenimo, nuo paprastos kasdienybės. Tai tiek.
K: Kodėl turime padėti visoms būtybėms, negi jos pačios nepasieks to, ką pasiektų su mūsų pagalba?
AP JDPSN: Tikrai neprivalome niekam padėti. Bet ar gali būti laimingas, nepadėdamas kitiems? Kaip manai, gali?
K: (Veide matyti pastangos.) Neišeina…
AP JDPSN: Jeigu užsiimi saviugda, negali nepadėti kitiems.
K: Vadinasi išlaisvinęs visas būtybes nabegalėsiu būti laimingas…?
AP JDPSN: Kai išlaisvinsi – pasišnekėsime. (Juokas salėje.) Tačiau reikia pasakyti, kad pagalba kitoms būtybėms nėra kokia nors kilni idėja, kurią pasižadame įgyvendinti. Pagalba juntančioms būtybėms yra MŪSŲ TIKROJI PRIGIMTIS. Tai kad mums tarsi primetama tokia kilni idėja, kad ją priimame truputį kaip išorinį dalyką, kyla iš mūsų prisirišimo prie „aš, mano man” ir iš to, kad gyvename „aš, mano man” apribotoje erdvėje. Todėl kai imamės dharmos pratybų didžioji mūsų dalis būna susirūpinusi, kaip padėti sau, kad išsilaisvinčiau iš asmeninių kančių. Toks būna mūsų pagrindinis akstinas. O po kurio laiko, jei nepaliaudami lavinamės, pradedame atsiverti. Ir pastebime, kad nėra jokio skirtumo tarp mūsų ir kitų būtybių. O kai pradedi atrasti tą visų būtybių vienovę, nebelieka jokios pagalbos kitiems, kitų gelbėjimo idėjos. Viskas pasidaro kaip vientiso organizmo veikimas.
Pagal profesiją aš užsiimu reabilitaciniu masažu su laikiną ar nuolatinį neįgalumą turinčiais žmonėmis. Šiuo metu kaip tik rūpinuosi vienu pacientu, kuris yra po labai sunkios autoavarijos. Jam pažeista dešinioji kūno pusė. Ne visiškas tos pusės paralyžius, tačiau jis labai sunkiai valdo visą dešinę pusę, dešinę ranką ir dešinę koją. Stebint jo kūną galima mokytis, kas yra pagalba kitam. Jo sveikoji ranka visą laiką yra prisišliejusi prie sergančiosios. Visą laiką ją liečia, plekšnoja. Taip viena prie kitos prisirišusios, kad neatplėši. Kartais net man trukdo, nes reikia daryti pratimus su sergančiąja ranka ir reikia kad ji pati mankštintųsi, tačiau kairioji ranka visą laiką lenda. Ji negali nė kiek pabūti be dešiniosios. Aš sakau: „tegul ponas ramiai palaiko aną ranką nuošalyje, o tegul tik sergančioji mankštinasi”, tačiau pasirodo, kad viskas net nepriklauso nuo jo valios, sveikoji ranka pakyla ir visą laiką anai padeda. Tenka kiek pakovoti. Ji visą laiką slenka link sergančios rankos. Pati tikriausia atjauta. Ir visiškai savaiminė. Visiškai natūrali, neišgalvota reakcija.
Dzene yra toks pasakojimas. Vienas vienuolis klausia savo mokytojo: kaip bodhisatva Avalokitešvara padeda visoms juntančioms būtybėms? Sekė toks ataskymas: taip, lyg vidury nakties siektum pasitaisyti pagalvę, išsprūdusią iš po galvos. Vadinasi, visiškai instinktyviai. Miegi, visiškai miegi, tačiau tavo ranka pagarabinėja, kur nusislinko pagalvė ir pastumia ją vėl po galva. Tai tikrojo mūsų proto veikla. Štai todėl ir sakau, kad nereikia taip labai rūpintis, kaip reikia padėti kitoms būtybėms. Kaip joms padėti atbusti. Tikroji tavo prigimtis žino kelią. Todėl pagalba kitiems nėra jokia kilni idėja, o tik mūsų tikroji prigimtis. Juk matėte, kaip tos dvi žmogaus rankos jaučia, kad yra vienas organizmas: jos dvi, tačiau yra vienas, elgiasi kaip vienovė. Čia yra tobulasis Budos mokymas, vertas mano paciento pavyzdžio. Dvi – tačiau vienis. Vienis – tačiau dvi. Vienis yra daugis, daugis yra vienis.
K: O gal vis dėlto kartais geriau nepadėti, o leisti žmogui kapstytis pačiam?
AP JDPSN: Savaime suprantama. Kartais pagalba yra nepadėjimas. Užuojauta, jei tik ji nesuderinta su išmintimi, dažnai pasidaro akla. Jei ugdome savo išmintį, tai pradedame suprasti, kas budizme yra vadinama vidurio laikymusi, arba kitaip, teisingu poelgiu, atliktu teisingu metu. Dė Soen Sa Nimas kartais sakydavo dar kitaip: reikia daugiau kančios. Šie žodžiai reiškia, kad kančia dažnai yra geresnis mokytojas nei mūsų nedelsiama pagalba. Todėl yra sakoma, kad nušvitusio proto savybės yra išmintis ir atjauta. Ne vien tik atjauta, o atjauta suderinta su išmintimi. Išmintis reiškia, kad motina kartais leidžia vaikui nukristi, o ne griebia jį vos pajutusi tokią galimybę. Tačiau ji niekada nenueina per daug toli ir visą laiką įdėmiai stebi, kas vyksta. Ir jei vaikas prieina tikrai pavojingą savo eksperimentų ribą, tada jau jį sugriebia. Todėl svarbiausias dalykas yra išmintis. Labai svarbu, kad tai įsidėmėtumėte.
K: Taip išeitų, kad kentėjimas yra visų svarbiausias mūsų pratybų akstinas. (Garsus juokas, nes visiems po penkių dienų pratybų tikrai pavargęs kūnas.) Ar įmanoma kokia nors pažanga be kančios, ar bent su mažesne kančia?
AP JDPSN: Ne tik pratybos neįmanomos be kančios, o joks gyvenimas be jos yra neįmanomas! Taigi kentėjimas yra tam tikra fundamentali tiesa. Tai, kad Buda atsiranda pasaulyje ir skelbia Dharmą, yra atsakas į juntančių būtybių kančias. Taigi: nėra kentėjimo – nėra Dharmos. Nėra ligos, nėra jai ir vaisto, nes kuriam galui jis būtų reikalingas? Todėl mokymas apie kančią buvo įvardintas kaip pirmoji Taurioji tiesa. Ir tai be jokių diskusijų yra pirmoji tiesa, kurią kiekvienas patiriame. Sunku suprasti kodėl, kur yra kančios priežastis. Tačiau tai, kad gyvenimas, būtis yra kančia – visiems yra aišku ir nebeverta apie tai šnekėti. Dharmos pratybos turi prasmę tik tada, kai egzistuoja faktas, jog visos būtybės kenčia. O kai kančia ir Dharma susijungia, tada… … turime jong meng džon džiną, intensyvias daugiadienes dzeno pratybas… (Garsus juokas salėje.) …arba skausmingą gijimą.
K: Bet ar tam gijimui nereikalinga ir laimė?
AP JDPSN: Reikia daugiau kentėjimo.
K: Negi be kančios įmanoma laimė?
AP JDPSN: Nežinau. Tu man pasakyk. (Pauzė. Jokio atsakymo.) Gerai. Kančia yra tai, kas mus skatina. O laimė yra dharmos pratybų pasekmė. Turėjau tokį iliustruotą kalendorių dzeno tematika su paveikslėliais, kaligrafijomis, šventyklų nuotraukomis. Kiekviename puslapyje buvo po sentenciją. Ten buvo šis tas mūsų klausimu. Jei eini tikru keliu, tavo protą sulig kiekvienu žingsniu pripildys vis daugiau laimės, o kelias neteikiantis laimės, yra netikras kelias. Nors sėdime čia ir gerokai nusikamavę, nesame grupelė mazochistų. Dhamapadoje yra tokie Budos žodžiai: „Gyvename džiaugsme” – čia labai galingi jo žodžiai. Juose kartu glūdi atsakymas nebudistams, kurie vis prikaišioja, kad budizmas yra pesimistinis mokymas. Laimė yra natūrali savybė, kurios trokšta kiekviena juntanti būtybė. Ir jei gijimas vyksta teisingai, tai kiekvienas darosi vis sveikesnis. Arba vis laimingesnis.
Bet visa laimė, kad kančios dar yra pakankamai. Nes žmonių protas labai mėgsta tingėti. Ir niekas taip neužliūliuoja, kaip laimingos, patogios sąlygos. Todėl turėtume būti dėkingi, kad vis dar turime pakankamai kančių. O kai jau mūsų savasties langas būna išdaužytas, vis viena dar mums lieka kitos šio pasaulio kančios. Tada mus užplūsta kitų būtybių kančios. Tada būna suteikta galimybė tapti mokytoju ir padėti kitiems. Tačiau juk kiekvienas jau esame tas mokytojas. Toks yra mūsų Didysis bodhisatvos įžadas. Neįžengsiu į asmeninę laimę (nirvaną), kol kentės bent viena būtybė. Šitaip asmeninio nušvitimo, atbudimo, atsivėrimo laimė siejasi su šio pasaulio kančia. Toks yra bodhisatvos kelias. Atbudęs protas yra pripildytas šio pasaulio kančios. Toksai paradoksas.
K: Ar galima vaiką palikti svajų pasaulyje, ar reikia „grąžinti jį ant žemės” ir mokyti atitinkamų pareigų?
AP JDPSN: Kiekvienas gyvename tarpusavio ryšių apsuptyje. Kad atrastume savo vietą tarp kitų, privalome gebėti užmegzti ryšius su aplinkiniais. Kitaip būtų nenormalu. Ir tai sudaro dalį vaiko ugdymo. Kiekvienas vaikas pereina tokią vystymosi fazę, kurią psichologai vadina „vaidmenų” faze. Jei vaikas šios fazės nepraeina, jis lieka nepilnai išsivystęs, nemoka atrasti savo vietos gyvenime. Tačiau šito negalima mokyti varžant vaiko vaizduotę. Jei vaiko vaizduotė labai aktyvi, gal derėtų jį leisti į menų ar muzikos mokyklą. Ten jis išmoks naudinagai pritaikyti savo vaizduotę ir kartu mokysis gyvenimo „vaidmenų”.
K: Mažuose vaikuose labai aiškiai matosi jų prigimtis. Ir, atrodo, vaikui užaugus, prigimtis lieka nepakitusi: tas pats vaikas, tik suaugęs. Mokytojas sakė, kad žmogaus prigimtis yra pagalba kitiems. Tačiau yra tokių vaikų, kurie nuo pat mažų dienų ką nors laužo, daužo, daro tik visokias blogybes. Bet juk jie yra tyri ir turėtų aiškia matytis jų tikroji prigimtis, kodėl taip nėra?
AP JDPSN: Manau, kad tikra teisybė, jog vaikai kartais būna tiesiog nepakenčiami, nežiūrint viso jų prigimtinio skaistumo. Tačiau greičiausia, kad vaikui toks nusiteikimas yra būdas pažinti pasaulį. Jie neturi vidinio ketinimo kurti blogį, krėsti eibes.
Vaikai gyvena užsidarę savo mažame pasaulėlyje ir jiems sunku suprasti kas už jo dedasi, t.y. sunku suprasti kitus. Jau pats vaiko atsiradimas šiame pasaulyje sako, kad jis turi tam tikrą karmą. Ir ta karma reiškiasi kaip instinktyvūs poelgiai. Kad galėtų pagrįsti savo poelgius, vaikas turi suaugti.
Manyčiau, kad šiuo požiūriu yra ir kažkokie psichologija grįsti atsakymai. Tuo tarpu budizmas sako, kad kiekviena būtybė randasi šieme pasaulyje turėdama tam tikrą karmą. Žmonėmis atgimstama todėl, kad yra sukaupta atitinkama karma. Vaikai nėra vadinamoji „tabula rasa”, jie nėra kažkoks tuščias popieriaus lapas. Vaikas gimsta jau turėdamas tam tikrą vystymosi programą.
K: Ką reikia daryti, kad atgimtume šiame pasaulyje?
AP JDPSN: Tu tą jau darai. (Juokas salėje.) Ko dar nori?
K: … Nieko… Dabar nieko.
AP JDPSN: Tada turėtum atrasti teisingą savo gyvenimo kryptį, nors gal jau ją ir radai, nes esi čia. Nepamesk saviugdos pratybų, tada tavo proto srautas, tavo karmos tėkmė pasuks teisinga linkme. Ir galiausiai atitekės į didįjį atbudimo vandenyną. Tačiau būk atidus, sek kiekvieną savo žingsnį. Nepavargdamas lavink save, lavink savo protą. Klausk savęs, kas esu? Gal ir nėra lengva taip kiekvieną sekundę išlikti su šiuo klausimu, tačiau niekada nuo jo per daug nepasitrauk, nepaliaujamai grįžk ir grįžk prie jo. Jeigu kasdien neapleis šio klausimo, galiausiai jis taps tavo proto būsena. Ši Didžiojo klausimo būsena išdegins visus karminius barjerus, išdegins visą proto turinį. Ir galiausiai iš tiesų atskleisi tai, kas yra [trenkia delnu į grindis] skaidru kaip erdvė. Gerai?
K: Sėdime čia trijų tautybių žmonės (lietuviai, lenkai, latviai) ir giedame korėjietiškai. Gal tuomet turime korėjietiškos karmos?
AP JDPSN: Na, gal ir turime. Bet ką tikrai galiu pasakyti, jog turime karmą susijusią su mūsų mokytoju, nes jo, kaip Didžio Bodhisatvos, karmos srautas buvo toks galingas, jog nusinešė ir mus. O kadangi jis buvo korėjietis, tai turime su tuo kažką bendra.
Atrodo, kad daugiau klausimų nebėra. Noriu baigdamas kai ką pabrėžti. Žmonėms nuo pačios mažumės iki gilios senatvės reikai visokiausių žaislų. Šis nepailstantis žaidimų poreikis rodo, kad norime kažkuo dar papildyti savastį, kažkuo dar norime papildyti savo gyvenimą, nes mums vis rodosi, jog kažkas yra netobula. Kalbu apie pačius įvairiausius žaislus ir žaidimus. Mažam vaikui reikia naujos lėlės, peliuko, mašinėlės, geležinkeliuko; paūgėjus, mums prireikia truputį kitokių žaislų: intelektualinių, atliepiančių į lytinius potraukius, tenkinančių kitokius pomėgius ir polinkius. Tai rodo, jog žmogus yra besotis ir visada nepatenkintas. Ir čia turime būti labai atidūs, nes tas nuolat žaisliukų ieškantis protas yra labai įprastas, net mums čia jis pakankamai būdingas. Kartais, kai labai pabosta gyvenimo žaidimai, aptinkame genialų žaislą – dvasinius ižsiėmimus. Na, pagaliau! Šitas tai jau tikrai atneš man pasitenkinimą! Ir meditavimas virsta eiliniu žaisliuku, kuriuo bandome save prablaškyti. Turime puikius didžių meistrų mokymus, išmintingą senovinę tradiciją, Budos statulą, smilkalus – puikią atmosferą. Tačiau stebėkime išplėtę visus jutimus: nepailstančio žaidimų ieškančio proto išskirtinis bruožas yra ne-pa-si-ten-ki-ni-mas. Jeigu tik leisime sau dvasinį užsiėmimą laikyti dar vienu žaidimu, tai labai greitai ir lengvabūdiškai jį mesime šalin. Gal net greičiau, nei ką nors kita. Nes, tiesą sakant, nelabai yra čia už ko įsitverti ilgesniam laikui. Privalome įsisąmoninti, kad dvasinė saviugda nėra toks užsiėmimas, kuris mums kažką turėtų duoti. Vos tik užsimanome kažką gauti iš pratybų, iškart paklūvame į žaidžiančio proto spąstus. Žinokime: mūsų saviugda tik tada išaugs į pasiekimus, kai suprasime, jog ji yra tobula pati savaime, tokia, kokia yra. Mes neužsiiminėjame dvasinėmis pratybomis tam, kad įgytume kažką iš šalies. Dvasinių pratybų metu mes atveriame ir išreiškiame tai, kas jau esame, tai, ką jau turime.
Paimkime sėklos grūdą. Jame jau viskas yra. Jame jau glūdi visas medis, kurį pamatyti galėsime tik po keliolikos metų. Tik reikia atitinkamų sąlygų: šilumos, šviesos, drėgmės, ir tada jis atvers jame glūdinčią jėgą. Tas pat ir su pratybomis: jos kuria tam tikras sąlygas, kurios leidžia mums atverti savo įgimtą jėgą.
Taigi labai prašau, nelaukite nieko iš išorės. Turime be galo pasitikėti savo pratybų jėga. Pasitikėti, kad viskas jau yra tobula ir kad viduje jau visi esame budos. Tada mūsų pratybos subrandins tikrą vaisių. Tikiu, kad visi uoliai lavinsimės, išnaudosime šį vertingą atsiskyrimo laiką ir pagaliau leisime sau suaugti, nes kažkas kažkada pasakė, kad budizmas yra religija suaugusiems. Gal todėl jis nėra lengvas. Kažkuris šiendien pasakėte, kad mumyse visą laiką gyvena vaikas. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Bet būtų geriau, kad tas vaikas pagaliau imtų ir iš tiesų suaugtų. Viliuosi, kad kiekvienas čia atrasime būdą pagaliau suaugti ir subręsti. Linkiu visiems gerų pratybų.
Parengė J.V.
Previous page: Dzenas ir psichoterapija
Next page: Šešios dzeno meistro Ko Bongo paramitos