Tuštumas
Versta iš: Geshe Kelsang Gyatso.- Heart of Wisdom: An Explanation of the Heart Sutra.
Glaustojoje pradžniaparamitos sūtroje (Condensed Perfection of Wisdom Sutra) Buda (Avalokitešvaros lūpomis) sako, kad pavidalas (skr. rūpa) ir kitokie dariniai (skr. skandha) yra tušti, t.y. neturi jokios prigimtinės būties, lygiai kaip vandenyno gelmė negali būti išmatuota šaunant strėlę: jei pasitelkę išmintį tyrinėsime darinius, tai iš tiesų pamatysime, kad nėra jokių darinių. Pakankamai suprantama, kad šovę strėlę į vandenyną, nenustatytume, koks jo gylis. Lygiai taip pat, jeigu darinius nagrinėjame pasitelkę įžvalgią išmintį, neaptiksime nieko, į ką galėtume parodyti ir sakyti: „štai darinys, kuris yra pavidalas“ ir taip toliau. Jeigu nepasitenkiname vien darinių pavadinimu, o imame ieškoti pačių darinių, tai jų nerandame. Kadangi tyrinėdami, pasitelkus išmintį, negalime rasti jokių darinių, tai Buda aiškino, jog patys dariniai neturi jokios prigimtinės būties.
Tai, jog neįmanoma atrasti pavidalo analitinio nagrinėjimo metu, gali būti naudojama rodant, jog pavidalas yra tuščias. Iš pavidalo darinio (skr. rūpa skandha) kaip pavyzdį paimkime kūną ir pasiaiškinkime kaip taikyti šį nagrinėjimą. Jei esame kasdieniški žmonės, tai mums akivaizdu, kad kūnas egzistuoja mums iš prigimties. Kūnas mums atrodo esąs atskiras objektas, nepriklausomas nuo likusios visatos, ir net nepanašu, kad jo būtis būtų priklausoma nuo kažkokių supratimo procesų – mums jis atrodo esąs apčiuopiamas, atskiras objektas, egzistuojantis pats savaime, niekieno nepadedamas. Šitaip suvokdami savo kūną, mes jį branginame ir atitinkamai elgiamės užėjus šalčiui, alkiui, sulaukus švelnių glamonių ir taip toliau.
Jeigu mūsų kūnas, kaip kad atrodo, iš tiesų turėtų prigimtinę būtį, tai tyrinėdami turėtume jį aptikti. O taip būtų dėl to, kad kūnas egzistuotų pats savaime, nepriklausomai nuo kitų reiškinių, vadinasi mes galėtume fiziškai arba mintimis pašalinti visus objektus, kurie nėra mūsų kūnas, ir liktų tik jis, vienas pats. Taigi, jei turėtume iš prigimties egzistuojantį kūną, tai galėtume parodyti tiesiai vien į jį, tuo pačiu metu nerodydami į jokį kitą reiškinį, kuris nėra mūsų kūnas.
Ką gi, patikrinkime, ar šitokiu būdu surasime savo kūną. Į ką rodome, norėdami parodyti į savo kūną? Rodome į kūno vidurį, kažkur į krūtinę, arba į galvą, ranką, koją ir panašiai. Jei rodydami į savo krūtinę, rodome į savo kūną, vadinasi, krūtinė ir yra kūnas. Jei taip, tai ir mūsų galva yra kūnas, ir ranka, ir taip toliau. Darosi aišku, kad šie objektai yra kūno dalys, bet ar kiekviena jų yra pats kūnas? Jei taip, tai mes turime daug kūnų, nes yra daug kūno dalių. Bet čia jau akivaizdi beprasmybė. Tad iš kitos pusės, jei turime tik vieną kūną ir jei mūsų kūno dalys yra pats kūnas, vadinasi, mūsų kūno dalys yra vienas objektas. Bet toks teiginys irgi neturi prasmės. Todėl lieka vienintelė išvada, jog rodydami į savo kūno dalį, sakykime, krūtinę, rodome į objektą, kuris nėra mūsų kūnas pats savaime. Taigi nagrinėdami aptikome, kad tarp atskirų kūno dalių iš tiesų jokio kūno negalime aptikti.
Bet nagrinėdami toliau, galime pamanyti, kad mūsų kūnas yra atskirų kūno dalių rinkinys. Juk taip ir atrodo, kad rodant į rinkinį, sudarytą iš krūtinės, galvos, rankų ir viso kito, atrasime kūną. Turime atidžiai išnagrinėti ir šią galimybę. Jau anksčiau nustatėme, kad atskirai kiekviena kūno dalis nėra mūsų kūnas. Tad turite sutikti, jog kūno dalių rinkinys yra rinkinys objektų, nesančių mūsų kūnu. Galima sakyti, jog tai „ne kūnų“ rinkinys. Bet juk neįmanoma, kad ne kūnų rinkinys būtų kūnas, lygiai kaip neįmanoma, kad ne avelių rinkinys, sakykime, ožkų, būtų avelės. Kadangi tik avelių rinkinys yra avelės, o knygų rinkinys yra knygos, vadinasi ne kūnų rinkinys yra ne kūnai ir niekaip negali būti kūnas. Taigi seka išvada, kad mūsų kūno dalių rinkinys yra tik mūsų kūno dalys, bet ne pats mūsų kūnas.
Yra dar vienas būdas, kaip sužinoti, kad mūsų kūno dalių rinkinys nėra mūsų kūnas. Jeigu rodydami į savo kūno dalių rinkinį galėtume sakyti, kad šis rinkinys pats savaime yra mūsų kūnas, tuomet tas dalių rinkinys turėtų egzistuoti nepriklausomai nuo visų kitų reiškinių, kurie nėra mūsų kūnas, bet tada išeitų, kad mūsų kūno dalių rinkinys egzistuoja nepriklausomai nuo jį sudarančių dalių. Bet tai akivaizdus absurdas, nes jei tai būtų tiesa, pašalinus visas kūno dalis jų rinkinys liktų. Taigi vėl turime prieiti išvados, kad mūsų kūno dalių rinkinys nėra tas pats, kas yra mūsų kūnas.
Savo kūno neradome nei tarp mūsų kūno dalių, nei kaip kūno dalių rinkinio. Vienintelė likusi vieta, kurioje dar galima ieškoti savo kūno yra visiškai atskirai nuo mūsų kūno dalių. Jeigu kūnas egzistuoja tokiu būdu, tai pašalinus visas kūno dalis mūsų kūnas turėtų vis dar būti kaip buvęs. Bet visiškai aišku, kad taip nėra. Taigi prieiname išvados, kad neįmanoma surasti kažką atskira nuo mūsų kūno dalių, ką galėtume laikyti savo kūnu.
Apsvarstėme visas įmanomas vietas, kur galėtume rasti savo kūną, bet niekur jo neradome. Jeigu mūsų kūnas būtų iš prigimties tikras, kaip kad atrodo, tai turėtume galėti jį atskirti nuo visų kitų reiškinių. Tačiau mums nepasisekė jo taip atskirti, vadinasi, galime pagrįstai tvirtinti, kad mūsų kūnas neturi jokios prigimtinės būties, kitaip tariant, kad jokio „kūno iš prigimties“ nėra.
Tačiau neatlikę tokių nagrinėjimų mes įprastai suvokiame, kad turime kūną, kuris savo ruožtu egzistuoja savarankiškai ir nepriklausomai. Mūsų pojūčiai mums sako, kad galime justi šį savaime egzistuojantį kūną ir galime jį parodyti. Tačiau jusdami ar rodydami savo kūną, iš tiesų juntame ir rodome į savo kūno dalis. Turime labai atidžiai suvokti šį dalyką. Ką iš tikrųjų matome, sakydami, jog matome savo kūną? Tik savo kūno dalis – rankas, kojas ir kita. Matydami savo kūną nematome nieko, kas nebūtų mūsų kūno dalys, bet jei kažkas yra tik mūsų kūno dalis, tai ji niekaip negali būti mūsų kūnas. Ir kaip jau buvo sakyta, jei visos kūno dalys būtų mūsų kūnas, tai išeitų, kad turime daug kūnų. O jei bandytume spėti, kad kūno dalių rinkinys yra pats kūnas, turėsime pripažinti, kad kūno dalių rinkinys tėra kūno dalys. Matydami kūno dalis, mes tik kūno dalis ir tematome.
Jei sugalvotume teigti, kad kūnas yra kažkas kita, nei kūno dalys, tai kūnas būtų „iš prigimties esantis kūnas“. Šis dalykas yra objektas, kurį neigia mūsų kūno tuštumas, arba kitaip, mūsų kūno tuštumos neigimo objektas. Kad ir kaip kruopščiai ieškotume, niekada nerasime to savo kūno. Kaip bežiūrėtume į savo kūną, matysime tik jo dalis. Niekur nėra jokio kitokio kūno nei jo dalys.
Ieškodami savo kūno, jo neradome. Gali atrodyti, jei nesurandame paties kūno, tai bent jau galime aptikti jo dalis – galvą, rankas ir visa kita. Tačiau panagrinėkime atidžiau, sakykime galvą: ir vėl nerasime tokio objekto. Bandysime rodyti į galvą, tačiau rodysime tik į nosį, akis, skruostus ir visa kita. Vėl galioja tie patys teiginiai, kuriais nusakėme, kad mūsų kūno dalys nėra pats mūsų kūnas, vadinasi, galvos dalys nėra pati galva. Ir lygiai taip pat: galvos dalių rinkinys nėra pati galva, bet galvos neįmanoma rasti ir atskirai nuo jos dalių. Tokiu būdu nustatome, kad iš prigimties mūsų galva neegzistuoja. Lygiai taip pat nustatome, jog mūsų nosies, ją sudarančių ląstelių, jas sudarančių molekulių ir netgi šias sudarančių atomų prigimtis yra tuščia, tai yra visa tai neturi jokios prigimtinės būties.
Mūsų kūno ir jo dalių tuštumą dar galima pavaizduoti pasinaudojus žaislinės gyvatės pavyzdžiu. Jei kas nors nemačiomis padėtų mūsų kambaryje guminę žaislinę gyvatę, pirmą kartą ją pamatę pamanytume, jog ji yra tikra ir gerokai krūptelėtume. Nors mūsų kambaryje iš tiesų nebūtų jokios gyvatės, mūsų protui gyvatė pasirodytų pakankamai ryškiai. Kažkurį laiko tarpsnį mes susietume save su šio reginio tikrumu ir tai sukeltų mums baimę. Tačiau geriau įsižiūrėję nuspręstume, kad jokios gyvatės, kuri mums buvo pasirodžiusi, čia nėra. Aiškiau tariant, čia nėra jokios tikros gyvatės egzistuojančios pačios savaime; remdamiesi savo samprotauti linkusiu protu, mes tiesiog žaislą palaikėme tikru gyviu. Išskyrus gryną mūsų proto sukurtą gyvatės vaizdinį, jokios tikros gyvatės kambaryje nėra. Vos tai supratus, visas mūsų išgąstis, kilęs dėl gyvatės artumo, nedelsiant išnyksta.
Pasvarstę sutiksite, kad mūsų kūnas ir tik ką minėta gyvatė, kurią protas palaikė tikra, mums egzistuoja labai panašiu būdu. Lygiai kaip ta gyvatė, mūsų kūnas protui atrodo visiškai ryškiai suvokiamas ir tarsi egzistuojantis pats savaime. Tačiau, kaip ir su gyvate, gerai įsižiūrėjus, negalime surasti jokio savo kūno ir nustatome, kad nėra jokios savaiminės jo būties, o tik grynas proto primestas požiūris. Kaip ir gyvatė, mūsų kūnas tėra grynas mūsų proto vaizdinys. Kol mums atrodo, kad kūnas turi savo prigimtinę būtį, dėl jo mes baiminamės ir kenčiame, bet kai suvokiame, kad jis yra tik mūsų proto primestas požiūris, visi su juo siejami nuogąstavimai ir kita ima menkėti, kol galiausiai visiškai išnyksta, lygiai kaip pamačius gyvatę, išgąstis iškart atslūgsta, vos įsitikinus, jog mums ji tik pasirodė.
Nors gyvatės ir mūsų kūno būties raiška yra labai panaši, tačiau yra ir svarbus skirtumas. Kai pastebime, kad gyvatė yra tik žaislas, o gyvatės tikrumas tebuvo mūsų proto primestas vaizdinys, prieiname išvados, kad jokios tikros gyvatės mūsų kambaryje išvis nėra. Tačiau kai aptinkame, kad mūsų kūnas tėra proto primestas vaizdinys, būtų didžiulė klaida prieiti išvados, kad jis išvis neegzistuoja. Visiška tiesa, kad iš prigimties esantis kūnas, kokį įsivaizduoja mūsų protas, yra ne tikresnis už kambaryje pasirodžiusią tikrą gyvatę – abu yra visiškai neegzistuojantys. Bet nežiūrint šito, egzistuoja kūnas, kuris neturi jokios prigimtinės būties ir kuris yra tik primestas bendras kūno dalių rinkinio vaizdinys. Primestas kūno vaizdinys egzistuoja todėl, kad mūsų kūno dalys pagal susitarimą yra tinkamas pagrindas priskirti jas kūnui, nes jos atlieka kūno veiksmus. Iš kitos pusės dryžuotos gumos juosta nėra tinkamas pagrindas priskirti ją tikrai gyvatei, nes ji negali atlikti gyvatės veiksmų. Remdamiesi tokiu sprendimu, ankstesniame pavyzdyje nutarėme, kad tikros gyvatės kambaryje išvis nėra. Kaip gyvatė, taip ir mūsų kūnas yra proto primestas vaizdinys, tačiau kūno vaizdinys yra priskirtas pagrįstai, o gyvatės ne. Kad įveiktume su kūnu siejamas kančias, turime sutikti, kad kūnas yra tik pagrįstas priskyrimas, ir turime atmesti konceptualiojo proto prisirišimą prie kūno, kaip iš prigimties egzistuojančio dalyko.
Kitas pavyzdys, kuris dažnai naudojamas tuštumos prasmės iliustravimui, yra sapnavimas. Sapnuodami galime patirti labai ryškius išgyvenimus. Galime nukeliauti į spalvingus kraštus, sutikti nuostabius ar gąsdinančius žmones, užsiimti pačia įvairiausia veikla ir galiausiai išgyventi didžiulį pasitenkinimą arba kančią ir skausmą. Sapne visas mums besirodantis pasaulis veikia pagal savo paties taisykles. Jis gali būti panašus į mūsų įprastinį pasaulį ar gali būti visiškai keistas, tačiau bet kuriu atveju, kol jį sapnuojame, jis mums atrodo visiškai tikras. Tik nepaprastai retai būna likusi silpna nuovoka, jog visa, kas patiriama, tėra sapnas. Pasaulis, kuriame atsiduriame sapnuodami, tarsi turi savąją būtį, visiškai nepriklausomą nuo mūsų proto ir mes atliepiame į šį pasaulį mums įprastais būdais: savo troškimais, pykčiu, baime ir panašiais dalykais.
Jei vis dar sapnuodami, bandysime patikrinti, ar patiriamas pasaulis yra tikras, sakykime, plekšnodami netoliese esančius objektus, arba klausinėdami sapne sutiktų žmonių, tai greičiausia patirsime tokius atsakus, kurie regimai patvirtins mūsų sapno aplinkybių tikrumą. Bet iš tiesų vienintelis patikimas būdas, leidžiantis nustatyti, kad sapnuojame, tai – pabusti. Tada iškart, be jokios abejonės, suvokiame, kad sapne patirti mūsų išgyvenimai tebuvo apgaulė ir tik protui iškilę vaizdiniai. Kai esame budrūs, mums visiškai aišku, kad sapne patirti išgyvenimai egzistuoja ne patys savaime, o yra visiškai priklausomi nuo mūsų proto. Sakykime, jei sapnavome dramblį, tai šis „sapno dramblys“ yra grynai protui iškilęs vaizdinys ir jo nėra mūsų miegamajame ar kur kitur.
Jeigu atsidėję patyrinėsime, suvoksime, kad mūsų būdravimo pasaulis egzistuoja lygiai taip pat, kaip egzistuoja sapnų pasaulis. Kaip ir sapnuodami, kasdieninį būdravimo pasaulį matome ryškiai ir mums atrodo, kad jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų proto. Kaip ir sapnuodami, tikime, kad šis vaizdinys yra tikras ir atliepiame į jį savo troškimais, pykčiu, baime ir kitais dalykais. Ir lygiai taip pat, jei tyčia tikrinsime savo būdravimo pasaulį, kaip tą darėme sapne, norėdami sužinoti, ar jis tikrai egzistuoja toks, koks atrodo, mes vėl gausime akivaizdų savo požiūrio patvirtinimą. Jei paplekšnosime aplinkui esančius objektus, jie atrodys standūs ir tikri. O jei paklausime kitų žmonių, jie patvirtins, jog mato tuos pačius objektus ir taip pat, kaip ir mes. Tačiau neturėtume šio regimojo objektų prigimtinės būties patvirtinimo laikyti pagrįstu, nes žinome, kad lygiai tokie patys bandymai visiškai neatskleidžia sapnų pasaulio tikrumo. Kad suprastume mūsų būdravimo pasaulio prigimtį, privalome tyrinėti ir giliai medituoti, vadovaudamiesi jau minėta tyrinėjimų logika. Kai pagaliau suvoksime tuštumą, tai suprasime, kad tokių objektų, kaip mūsų kūnas, pačių savaime nėra. Kaip ir sapne pasirodęs dramblys, jie yra tik protui iškilę vaizdiniai. Nežiūrint visko, šis pasaulis veikia pagal savo paties raiškos tvarką, kurią nustato priežasties ir pasekmės dėsniai, lygiai kaip sapnų pasaulis egzistavo pagal savo tvarką.
Vadinasi, tuštumos suvokimo išgyvenimą galima būtų palyginti su pabudimu iš miego. Pagaliau suvokę tuštumą imame daug aiškiau ir be jokios abejonės matyti, kad pasaulis, kokį jį išgyvenome ligi šiol, tėra apgaulingas ir netikras. Jis atrodė kaip esantis iš prigimties, tačiau supratus jo tuštumą, pažįstame, kad jis neturi visiškai jokios savo prigimtinės būties, kad yra tuščias ir priklausomas nuo mūsų proto. Ką gi, iš tiesų Buda vadinamas „Atbudusiuoju“, kadangi jis atbudo iš neišmanymo „miego“.
Budos išminties tekstuose prigimtinės būties tuštumas dažnai lyginamas su erdve. Sakome, jog juntame erdvę, bet įprastai nesvarstome, kokią erdvę juntame; pasitenkiname vien tik įvardindami, jog tai „erdvė“. Jei imtume tyrinėti, ką iš tiesų matome, sakydami „erdvė“, nieko neaptiktume – viskas būtų tik tuštuma. Lygiai taip pat, jei mums nebeužtenka vien pavadinimo „mano kūnas“ ir imame nagrinėti, kokio pobūdžio kūną juntame, atrandame, kad iš viso negalime aptikti jokio kūno. Mūsų kūnas taip pat yra tuščias – tuščias, nes jis neturi jokios prigimtinės būties.
Nors galime kalbėti apie tuščią erdvę, jos tuštumas, kurį įprastai turime galvoje, yra kitoks nei jau aptartas kūno tuštumas. Tačiau tuščia erdvė yra geriausias pavyzdys, padedantis mums suprasti, kas yra visiška tuštuma. Kad šis pavyzdys mums būtų naudingas, turime gerai suprasti, kas yra erdvė (tib. nam kha, skr. ākāśa).
Yra dvi esminės erdvės atmainos: sudarytoji erdvė ir nesudarytoji erdvė. Sudarytoji erdvė yra regimoji erdvė, kurią matome kambaryje arba danguje. Ji gali naktį sutemti, o dieną nušvisti, ir dėl to, kad ji tokiu būdu mainosi, ji yra laikinas reiškinys, kurį galima matyti akimis. Sukurtosios erdvės būdingoji savybė yra ta, kad ji nekliūva objektams. Pavyzdžiui, jei kambaryje yra erdvės, galima ten nekliudomai pastatyti kokius nors objektus. Lygiai taip pat paukščiai gali skristi dangaus erdve, nes ji jiems nekliūva, tačiau jie negali skristi kiaurai kalną! Todėl sakome, kad sudarytoji erdvė nesukelia kliudančio sąlyčio, konceptualiai galime sakyti, jog ji yra tuščia kliudančio sąlyčio požiūriu. Šis grynas kliudančio sąlyčio nebuvimas, tuštumas, kaip tik yra nesudarytoji erdvė. Kadangi nesudarytoji erdvė yra vien tik kliudančio sąlyčio nebuvimas, tai ji nepatiria momentinio kitimo, vadinasi, ji yra nekintantis reiškinys. Sudarytoji erdvė yra regima ir ją lengva pažinti, o nesudarytoji erdvė yra tiesiog nieko nebuvimas, todėl yra gerokai sunkiau apčiuopiama. Tačiau supratę nesudarytąją erdvę daug lengviau suprasime tuštumą.
Nesudarytoji erdvė yra neigiantis reiškinys. Tai toks reiškinys, kurį įsisąmoniname, kai šį reiškinį suvokiantis protas, aiškiai atmeta reiškinio neigimo objektą. Nesudarytosios erdvės atveju neigimo objektas yra kliudantis sąlytis, vadinasi, erdvę suvokia toks protas, kuris aiškiai supranta kliudančio sąlyčio nebuvimą. Ir dar, nesudarytoji erdvė yra neteigiantis neigimas, o tai reiškia, kad nesudarytąją erdvę protas suvokia atmesdamas neigimo objektą ir vietoje jo neiškelia jokio teigimo objekto. Protas, suvokiantis nesudarytąją erdvę, neigia kliudantį sąlytį ir vietoje jo neteigia jokio kito reiškinio. Palyginimui reikia pasakyti, kad kai kurie reiškiniai yra teigiantys neigimai. Teigiantis neigimas yra toks reiškinys, kurį suvokiantis protas aiškiai atmeta reiškinio neigimo objektą, o vietoje jo netiesiogiai teigia kitą objektą. Teigiančio neigimo pavyzdys gali būti išaiškinimas, jog mano dėdės vaikas yra ne mergina: protas, suvokiantis, kad giminaitis yra ne mergina, netiesiogiai supranta, kad mano giminaitis yra vaikinas. O nesudarytoji erdvė neleidžia numanyti jokio teigimo reiškinio – ji yra tik grynas kliudančio sąlyčio nebuvimas.
Kaip ir nesukurtoji erdvė, bet koks tuštumas yra neteigiantis neigimas. Pavyzdžiui, mūsų kūno tuštumas yra grynas jokios (kūno) prigimtinės būties nebuvimas arba neturėjimas – šiuo tuštumu nenumanomas joks kitas objektas. Tai reiškia, kad mūsų kūno tuštumą įsisąmoninęs protas visiškai atmeta neigimo objektą (t.y. mūsų kūno prigimtinę būtį), neįžvelgdamas vietoje jo jokio kito reiškinio, kurį galėtų teigti esant. Šis neteigiantis neigimas, kuris yra grynas mūsų kūno prigimtinės būties nebuvimas, yra mūsų kūno tuštumas.
Ir nesukurtoji erdvė, ir tuštuma yra neteigiantys neigimai, tačiau skiriasi jų neigimo objektai. Erdvės neigimo objektas yra kliudantis sąlytis, o tuštumos – prigimtinė būtis. Kadangi vienintelis skirtumas yra neigimo objektas, tai nesukurtosios erdvės supratimas yra labai naudingas, siekiant suprasti tuštumą.
Kad suprastume nesukurtąją erdvę, pirmiausia turime pažinti jos neigimo objektą, kliudantį sąlytį. Ir tai visai nesunku: pasirodo, net vabzdžiai žino, kas tai yra. Pavyzdžiui, vabzdys ropoja išilgai stalo, kol junta kliudantį sąlytį su stalo paviršium, o priropojęs kraštą, kur šis sąlytis baigiasi, jis apsisuka. Išeina, kad vabzdys kažkokiu būdu žino, kas yra kliudantis sąlytis (arba sulaikantis sąlytis, pasipriešinimas), ir atitinkamai atpažįsta, kada jo nebelieka. Jei mes patys įsisąmoninsime, kas yra suprantama kaip kliudantis, sulaikantis, tamprus sąlytis, ir žinosime, kad nesukurtoji erdvė yra tiesiog grynas šio sąlyčio nebuvimas, tai pažinsime, kas yra nesukurtoji erdvė. Panašiai ir norint pažinti tuštumą: pirmiausia turime suprasti jos neigimo objektą, kuris yra prigimtinė būtis. Pavyzdžiui, jei kalbama apie mūsų kūno tuštumą, tai neigimo objektas yra mūsų kūno prigimtinė būtis. Kitaip tariant, atmetama, kad mūsų kūnas egzistuoja savaime, iš prigimties. Vadinasi, kad suprastume kūno tuštumą, pirmiausia turime gerai susipažinti su savaime, arba iš prigimties, egzistuojančio kūno išvaizda ir savybėmis, kad būtų aišku, kas yra paneigiama, kai protas suvokia tuštumą.
Iš prigimties esantis kūnas, būtų toks kūnas, kuris yra visiškai nepriklausomas nuo kitų reiškinių, tarp kurių ir jį suvokiantis protas. Dabar atrodo, jog mūsų kūnas būtent šitaip ir egzistuoja. Iš tiesų, ką tik pastebi kasdieninis protas, tas neišvengiamai atrodo kaip egzistuojantis iš prigimties, štai kodėl visų kasdieniškai nusiteikusių būtybių protas jas klaidina. Kol nepažįstame tuštumos, esame labai tvirtai susisaistę su savo kūnu minčių saitais: „mano kūnas, mano kūnas“, ir tas kūnas, tuo metu ryškiai iškylantis mūsų prote, yra iš prigimties, natūraliai esantis kūnas. Mūsų klystantis protas tiki, kad šis kūnas yra iš tiesų, todėl mes prie jo prisirišame ir sukuriame tvirtus saitus, saistančius su kūnu. Tada pradedame kūną branginti, jaudintis dėl jo ir stengtis jo labui. Bet iš tiesų išvis jokio kūno nėra. Taigi išeina, kad tas kūnas, kurį mes paprastai suvokiame ir kurio laikomės kaip „savo kūno“, yra kaip tik tas objektas, kurį neigia mūsų kūno tuštumas. Kūnas, prie kurio esame prisirišę, išvis neegzistuoja, tačiau mes turime pažinti šią kūno nebūtį.
Nors jokia prigimtinė kūno būtis niekur neegzistuoja, tačiau egzistuoja iš prigimties, natūraliai esančio kūno bendrasis vaizdinys. Bendrasis vaizdinys yra objekto psichinis atvaizdas, kurį sukuria mūsų konceptualus protas, mąstydamas apie šį objektą. Pavyzdžiui, jeigu galvojame apie savo mamą, prote ryškiai iškyla būdingas psichinis motinos atvaizdas. Šis iškylantis atvaizdas yra bendrasis mūsų motinos vaizdinys. Tačiau objektas ne būtinai turi egzistuoti, kad mums iškiltų jo vaizdinys. Pavyzdžiui, bendrasis vienragio vaizdinys gali ryškiai iškilti mūsų protui, nors nežiūrint šio vaizdinio regimo tikrumo, paties vienragio iš viso niekur niekada nėra buvę. Lygiai taip pat su mūsų kūnu: kai jį mąstome, mūsų konceptualiam protui iškyla bendrasis natūraliai egzistuojančio kūno vaizdinys, tačiau čia tik vaizdinys kažko tokio, ko visiškai niekur nėra. Kad pradėtume teisingai suvokti savo kūno tuštumą, privalome labai tiksliai pažinti tą natūraliai esantį kūną, kuris yra neigimo objektas. Vadinasi, medituodami turime kruopščiai susipažinti su mums iškylančiu bendruoju šio kūno vaizdiniu.
Filosofiniuose budizmo traktatuose aiškinama, kad tuštumos neigimo objektas yra prigimtinė būtis. Tačiau jei galvojame, kad neigiame prigimtinę būtį, o mums nepavyksta atmesti savo kūno, įprastai ryškiai suvokiamo protu, vadinasi mes dar neatradome tikrojo neigimo objekto. Tikrasis neigimo objektas yra tiksliai pats kūnas, su kuriuo įprastai siejame save kaip su „savo kūnu“ ir kuris tarsi egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo kitų kūno dalių. Taigi jei sakome, kad neigiame prigimtinę būtį, tačiau neatmetame mums įprasto kūno vaizdinio, tai mūsų prigimtinės būties neigimas tėra „tik žodžiai“.
Kai sakoma, kad kasdieniu protu ryškiai suvokiamas kūnas išvis neegzistuoja, tai daugelis žmonių klaidingai ima galvoti, kad yra neigiama bet kokia reiškinių būtis. Todėl labai svarbu šį dalyką giliai ir išmintingai apmąstyti. Reikia labai tiksliai nustatyti, kas yra tuštumos neigiamasis objektas. Jeigu neigsime daugiau nei reikia, tai paneigsime kažką, kas iš tiesų galbūt egzistuoja, vadinasi, užimsime nebūties kraštutinumo poziciją. Taip nutiks, jei imsime teigti, jog mūsų kūno išvis nėra. Iš kitos pusės, jeigu neigsime mažiau nei reikia, tai vis dar kažkiek laikysimės prigimtinės reiškinių būties tikrumo, vadinasi, užimsime būties kraštutinumo poziciją. Sakykime, jei neigiame kūną, kuris yra nepriklausomas nuo savo dalių, tačiau neatmetame kūno, turinčio savo prigimtinę būtį, tai vadovaujamės antruoju kraštutinumu.
Kai teisingai suvokiama tuštuma, išvengiama abiejų kraštutinumų, todėl tuštuma yra vadinama „viduriniuoju keliu“. Nebūties kraštutinumo išvengiama, nes teisingas požiūris į tuštumą leidžia reiškinius priimti kaip grynai sutartinius (primestus, priskiriamus proto), besiremiančius leistinu susitarimo pagrindu. Būties kraštutinumo išvengiama, nes teisingas požiūris į tuštumą nuodugniai atmeta bet kokius prigimtinės, nepriklausomos būties pėdsakus.
Jeigu pageidaujame suvokti tuštumą aiškiai, be jokių klaidų ir jau esame įsisavinę budizmo pagrindus, tada, vadovaujantis mokymu, labai svarbu užsiimti apsivalymu (gryninimu) ir kaupti nuopelnus. Kai protas nukreiptas šia kryptimi, tai mokydamiesi pažinti tuštumą ir ją nuolat medituodami, galime turėti pagrįstą viltį netrukus iš tiesų ją suvokti.
Nors mums reikia stengtis išsiugdyti naują tuštumos suvokimą, svarbu suprasti, kad pati tuštuma nėra naujai sukuriamas dalykas. Ji nėra nei filosofinės analizės išdava, nei Budos atrasta naujovė. Tuštuma nuo pat pradžių yra tikroji visų reiškinių prigimtis. Mūsų kūnas, pavyzdžiui, visą laiką neturėjo jokios prigimtinės būties; niekada nebuvo tokio meto, kai mūsų kūnas, ar bet kas kita, egzistavo iš prigimties. Ir nors tuštuma visuomet buvo tikroji reiškinių prigimtis, mums reikia mokytis ją suvokti; todėl Buda ir pateikė Pradžniaparamitos sūtras.
Be galo svarbu stengtis suprasti reiškinių tuštumą, nes visi mūsų ir kitų būtybių patiriami sunkumai ir kančios kyla iš klaidingo požiūrio į tikrovę. Neišmanydami, kokia yra tikroji reiškinių prigimtis, išsiugdome konceptualų protą, kurio nuomone reiškiniai egzistuoja iš prigimties, turi prigimtinę būtį. Šį protą vadiname „savastinguoju“, nes jis supranta, laikosi nuomonės, jog reiškiniai turi iš prigimties egzistuojančią savastį, arba tapatybę. Iš savastingumu besiremiančio proto kyla visi kiti klydimai, kaip pyktis ir prisirišimas, šis protas yra pagrindinė visų kančių ir nepasitenkinimų priežastis. Todėl norėdami išsilaisvinti iš kančių, privalome atmesti savastingumą.
Kad įsisavintume tuštumą ir įveiktume savastingumą, privalome pirmiausia gauti teisingus nurodymus, o paskui medituoti, ką reiškia, kad mūsų kūnas ir kiti reiškiniai neturi prigimtinės būties. Pirmiausia mūsų meditavimas bus analitinis, kai remdamiesi išmintimi tyrinėsime, ar įmanoma kur nors surasti savo kūną. Ar šis kūnas, kurį branginame kaip „savo kūną“, yra tapatus kūno dalims? Ar galva, rankos ir visa kita yra kūnas? Ar yra kūnas atskirai nuo kūno dalių? Šių tyrinėjimų eigoje atskleisime, kad jokio nepriklausomo kūno nėra. Sėkmingas analitinis meditavimas leis išsisklaidyti kūno vaizdiniui ir iškils, kas yra „tuščia“. Šis tuštumas, tai kūno prigimtinės būties neturėjimas. Stenkimės susitelkti į šio tuštumo bendrąjį vaizdą. Jei jis imtų nykti, turime prisiminti prielaidas, dėl kurių iškilo kūno tuštumas, tada meditavimo objektas grįš. Tokio meditavimo metu artimiau pažinsime tuštumą ir labiau jį įsisąmoninsime.
Tuštumo meditavimo užsiėmimų pradžioje neturėtume baimintis patekti į nebūties kraštutinumą, nes medituodami mes nieko nedarome kūnu ir kalba. Tik tada, kai nemedituojame ir esame kažkuo užsiėmę, reikia saugotis šio kraštutinumo. Tačiau jei teisingai atpažįstame tuštumos neigimo objektą, išvis nekyla kraštutinumų pavojus. Turime žinoti, jog mūsų kūnas iš prigimties neegzistuoja, bet jis egzistuoja pagal susitarimą. Sutartinė mūsų kūno prigimtis aiškinama kitame skyriuje (kur kalbama apie Širdies sūtros frazę „tuštuma yra pavidalas“ vert. pastaba).
Jei medituodami tuštumą, išgyvename kokias nors abejones ar pradedame matyti prieštaravimus, turime vėliau visa tai aptarti su įžvalgiu mokytoju arba patyrusiais bičiuliais. Tibete lama persako pamokymus apie tuštumą ir susijusius dalykus, o mokiniai juos išklauso ir kelias dienas medituoja. Tada jie apibūdina lamai, ką išgyveno, ir aptaria iškilusius neaiškumus. Šitaip išsiaiškinami visi dvejones keliantys dalykai ir mokiniai medituoja toliau. Tai vienas kelių, kuriuo einame, bandydami įsisavinti tuštumą. Jeigu kyla dvejonės arba nepajėgiame priimti mokymo, turime apie tai pasikalbėti su kitais. Taip mūsų supratimas darysis vis aiškesnis. Nedera slėpti abejonių giliai savyje – čia turi glūdėti išmintis, o ne abejonės!
Kai išklausę paaiškinimus kontempliuojame ir medituojame jų prasmę, galime aptikti, kad mūsų kūno, o ir kitų pavidalų, tirdami niekur neatrasime. Šis „nesurandamumas“ yra mūsų kūno tuštumas, jokios prigimtinės būties neturėjimas. Jis rodo, kad mūsų kūnas pats savaime objektyviai neegzistuoja. Kūnas tėra grynas proto suvokinys, tik protui iškylantis vaizdinys. Suvokdami šitą vaizdinį sakome „mano kūnas“, bet jei mums nepakanka vien tik paties pasakymo „mano kūnas“ ir pradedame ieškoti kūno egzistuojančio paties savaime, tai nieko nerandame. Medituodami kūno tuštumą, slopiname neišmanymą, pasireiškiantį kaip prisirišimas prie savo kūno. Lygiai taip pat galime kontempliuoti kitų žmonių kūno prigimtinės būties neturėjimą ir mažinti įsigalėjusį prisirišimą prie jų kūno, jeigu mums dėl to kyla keblumų.
Stiprindami savąjį tuštumos supratimą, dedame patikimus pamatus galutinei laimei. Nesvarbu kokie esame, turtuoliai ar vargšai, gražūs ar atstumiantys, pasinaudodami tuštumą pažinusia išmintimi galime išspręsti visus savo sunkumus ir įgyvendinti visus savo siekius. Nepertraukiamai medituodami tuštumą, palaipsniui išsilaisvinsime iš bet kokių kančių, nes išrausime jų šaknis – neišmanymą. Tada net panorėję kentėti nebepatirsime jokios kančios! Jei atversime savyje tuštumą pažįstančią išmintį, pasidarysime tarsi karaliai, o mūsų tuštumą pažįstančioji išmintis bus tarsi karaliaus valios vykdytojai. Ir lygiai kaip kiekvieną karaliaus norą įvykdo jo valios vykdytojai, taip ir kiekvieną mūsų norą vykdys tuštumą pažįstančioji išmintis.
Nors tuštumos suvokimo įtvirtinimui pasinaudojome nagrinėdami savo kūną, visi kiti pavidalai ir formos, kaip ir visi reiškiniai, yra lygiai tokie pat tušti. Kad pažintume šį kiekvieno reiškinio tuštumą, neturėsime atskirai įsisavinti, kad kiekvienas reiškinys neturi jokios prigimtinės būties. Jei pasinaudodami kūnu teisingai suvoksime tuštumą, tai be jokių sunkumų įžvelgsime ir visų kitų reiškinių tuštumą.
Apibendrinkime. Širdies sūtroje ištarti Avalokitešvaros žodžiai „pavidalas yra tuščias“ (skr. rūpam śūnyam) moko mus, kad nė vienas pavidalas neturi jokios prigimtinės būties – šis tuštumas yra pirminis visų pavidalų turinys ir galutinis jų turinys. Neatskleidę šio turinio, negalėsime galutinai išsilaisvinti iš kančių ir patirti galutinio atbudimo. Šiais žodžiais Avalokitešvara rodo, kad einant mahajanos keliu, pagrindinė kryptis yra tuštumos meditavimas. Šiame kelyje tuštumą galime pažinti, remdamiesi išvadomis, kylančiomis iš aukščiau aprašytų svarstymų.
Geshe Kelsang Gyatso.- Heart of Wisdom: An Explanation of the Heart Sutra.- P.38-58.
© Vertimas į lietuvių kalbą Kauno Kvan Um dzeno budistinė bendruomenė.
© Vertė Jonas Vitkūnas, 2008.
Previous page: Kiti straipsniai
Next page: Budrus stebėjimas