Trumpa budizmo istorijos Korėjoje apžvalga
Budizmas buvo atneštas į Korėją IV m.e. amžiuje ir nuo to laiko buvo tautos kultūrą smarkiai įtakojantis veiksnys. Nuo ankstyvųjų monarchijų atsiradimo pradžios (apie 500 metus) valdovai rėmėsi budizmu kaip priemone, grindžiančia valdymą.
Nors nėra išlikę nei ankstyvųjų budistinių rankraščių nei budistinių mokyklų dokumentų, yra tiksliai žinoma, jog budizmas atkeliavo iš Kinijos 372 metais. Tai buvo gerai išsivysčiusi religijos šaka, besiremianti Mahajana.
Tuo metu Korėjos pusiasalyje buvo įsisteigę trys karalystės: Kogurio, Pekdze ir Silla. Pirmiausia budizmas atsirado šiaurinėje Kogurio karalystėje ir palaipsniui persikėlė į Pekdze bei, galiausiai, į Silla karalystę (V amžiuje). Naujoji religija buvo atvirai priimta pirmųjų dviejų karalysčių rūmuose ir tarp pavaldinių, tačiau Silla karalystėje susidūrė su rimtu pasipriešinimu.
Po to, kai rūmų dignitorius Ichadona buvo karaliaus Popungo 527 metais nužudytas kankinio mirtimi (šaltiniuose rašoma, kad nukirtus į budizmą atsivertusio dvariškio galvą, vietoje kraujo iš žaizdos pasipylė pienas; šis faktas plačiai naudojamas korėjietiškoje budistinėje ikonografijoje), budizmas palaipsniui tapo Silla karalystės nacionaline religija.
Naujosios religijos įtaka į valdovų sąmonę ir darbus buvo žymi. Apie tai liudija tokie faktai, jog net keli monarchai atsisakę valdžios atsiskyrė budistinei meditacinei praktikai. Jie buvo įšvęsti į šventikus, o jų bendražygės karalienės bei kiti šeimos nariai taip pat pasitraukdavo į vienuolynus.
Kogurio karalystėje budizmas vystėsi Samron mokyklos dvasioje, besiremiančioje Madhjamika šastra. Dominuojančia budistine filosofija Pekdze karalystėje buvo Vinajos raštai (budistinio kanono dalis, skirta moralės ir dvasinės disciplinos dalykams). Kaip tik iš Pekdze karalystės 572 metais budizmas buvo perduotas į Japoniją.
540-575 metais Silla valdė karalius Činhung, ir tuo metu budizmas pasiekė savo klestėjimą. Šventikai Myunggwan ir Kaktok, pabaigę studijas Kinijoje, atvežė į korėją daug budistinių manuskriptų ir įkūrė Hwangyongsa šventyklą – budistinės minties centrą. Su šia šventykla susiję daug žymių budizmo vienuolių: Wongwang (531-630), Čadzang (608-686), Won Hyo (617-686), Uisang (625-702).
Budizmas buvo pagrindinė jėga, kuri vedė Silla karalystę į kultūrinį susivienijimą. Ši valstybė išsivystė į vientisą organizmą, kuris švietė ir kaimyniniams kraštams. Remiama Kinijos, Silla 678 metais suvienijo kitas dvi karalystes po savąja karūna.
Budizmas ir toliau vystėsi ir klestėjo, kaip teorinėje, taip ir kultūrinėje plotmėje. Tuo metu budistinė praktika daugiausia buvo orientuojama pagal Avatamsaka ir Lotoso sūtrų mokymą. Daugiausia buvo garbinami Budos Amitabhos ir bodisatvos Avolokitešvaros paveikslai. Besibaigiant Jungtinės Silla karalystės laikotarpiui ėmė vystytis ir dzenbudizmo mokykla. Ji padarė didžiulę įtaką visam budizmui. Tuometinėje Korėjoje šis naujas reiškinys pavadintas Devyniomis Kalnų Dzeno Mokyklomis.
Koryo dinastijos valdymo pradžioje (X a.) budizmas kaip ir anksčiau buvo visaliaudine religija. Buvo statomi vienuolynai, kilmingieji valdininkai rėmė naujų šventyklų statybą. Meistras Uičon, karaliaus Mundžiongo sūnus, baigęs studijas pas garsius Kinijos meistrus, grįžo į Korėją ir atsivežė apie 4 tūkst. Budistinių manuskriptų. Jis inicijavo didžios užduoties vykdymą – užrašyti Tripitaką korėjietiškai.
Pirmaujančias pozicijas budizmas išlaikė iki Koryo dinastijos pabaigos, kai dominuojančia šaka tapo dzenas. Buvo bandoma doktrininę kryptį – sutrų studijas – jungti su meditacine praktika, kurią iškėlė dzenas. Didelę reikšmę šiuo požiūriu turėjo meistro Činul Podžo darbai. Jis skelbė uždavinius, orientuotus į samadhi pasiekimą (meditacijos būdu) ir išminties (pradžnios) išsiugdymą. Jis mokė, kad nirvana, arba užsimiršimas atbudimo kelyje, gali būti pasiekta meditacijos, vedančios į netikėtą atbudimą, dėka, ir, taip pat, susikoncentravus ir visiškai atsidavus rankraščių (sūtrų) studijoms.
Po Koryo dinastijos žlugimo 1392 metais, budizmas palaipsniui prarado savo pozicijas, nes naujosios Li dinastijos atstovai laikėsi konfucianistinių pažiūrų. Koryo laikotarpio pabaigoje daug vienuolių buvo pritraukti į politinę veiklą. Tai sukėlė įtampą tarp karaliaus rūmų ir šventikų luomo. Pradėjus valdyti Li dinastijai, budizmą išpažystantys valdininkai buvo keičiami konfucianistais.
Buvo uždrausta statyti budistines šventyklas netoli miestų. Jos buvo iškeliamos į kalnų gilumą. Daugybė vienuolynų, ligi tol buvusių politinio gyvenimo sūkuryje, buvo visiškai uždaryti. Į budistus vienuolius imta žiūrėti iš aukšto, ir galiausiai jiems iš viso buvo uždrausta įžengti į sostinę.
Tačiau liaudies masėse budizmas liko gyvas, nes jis davė žinių sistemą tierms, kas siekė dvasinio prasmingumo. Net kai kurios karalienės, kaip Sedzo, laikėsi budizmo ir, dideliam konfucianistų nepasitenkinimui, prisidėjo prie jo atgimimo XV amžiuje.
Baigiantis XVI amžiui, Japonijos kariuomenės, vadovaujamos generolo Hidejoši, invazijos metu, budistai vienuoliai atėjo į pagalbą užpultam kraštui.Dzeno meistras Sosan Taesa kartu su visa budistų bendruomene drąsiai kovėsi prieš japonus. Jis prisidėjo ne tik prie Korėjos nepriklausomybės gynimo, bet kartu ir padidino budizmo prestižą.
Žymus meistro Sosano įpėdinis buvo vienuolis Samyong. Šie du asmenys buvo svarbiausi Li dinastijos laikais. Meistras Samyong mokėsi kovos menų vadovaujamas Sosano Taesy. Jis išgarsėjo kovų laukuose ir buvo paskelbtas valstybiniu didvyriu. Pasibaigus kovoms tarp Korėjos ir Žydinčių Vyšnių šalies, vyko į taikdarišką misiją. Jam pavyko užmegzti abiems pusėms priimtiną taikos sutartį ir išlaisvinti apie 3 tūkst. korėjiečių, kurie buvo paimti nelaisvėn karo metu. Visa tai įvyko 1604 metais.
Li dinastijos laikais budizmas atlaikė sunkmetį tik vienuolių pasišventimo dėka, kurie išstumti toli į kalnus nenutraukė meditacijų ir sutrų studijų. Perdavimo linija iš meistro mokiniui buvo dalinai išlaikyta, bet daug kas dingo negrąžinamai.
Žmogus XIX amžiuje pagaliau grąžinęs budizmui jo buvusią šlovę, buvo dzeno meistras Kyong Ho (1849- 1912). Jis tapo atbudęs būdamas 30-ties metų. Jis buvo sūtrų meistras, išmanė daoizmą ir konfucianizmą. Jo charizmatiška asmenybė traukė daugybės pasauliečių ir budistų dėmesį. Kyong Ho atnaujino budizmą po ilgų stagnacijos metų. Jis prisidėjo prie daugelio neveikiančių vienuolynų atgaivinimo, atgaivino vienuolių bendrijų veiklą. Keliavo po šalį įkvėpdamas vienuolius aktyviai ir nuoširdžiai praktikai.
Jo žymus mokinys buvo dzeno meistras Mang Gong, kuris išgarsėjo sėkmingai pasibaigusiu nuosekliu pasipriešinimu japonų okupacinei administracijai.
Li dinastijos valdymas nutrūko, kai 1910 metais Korėją aneksavo Japonija. Japonų okupacijos metu budizmas buvo naujosios valdžios remiamas, tačiau jam buvo stengiamasi suteikti kitokį, nekorėjietišką pavidalą, daugiau atitinkantį japoniškas tradicijas.Vienuoliams leista turėti žmonas ir sukurti šeimą, kas leidžiama japoniškame budizme. Korėjietiškų budistinių šventyklų abatai privalėjo nuolatos pateikti savo veiklos ataskaitas japonų gubernatoriui.
Po 1945 metų išlaisvinimo budizmas grįžo prie senųjų tradicijų – vienuoliai vėl ėmė laikytis atsiskyrimo nuo šeimos taisyklės.
Laikoma, kad mūsų dienomis trečdalis Korėjos gyventojų išpažįsta budizmą, nors oficialūs skaičiai truputėlį mažesni. Budizmas yra padaręs didžiulę įtaką visų korėjiečių papročiams, kasdieninei kultūrai ir mąstymo būdui, net tų, kurie priklauso kitoms konfesijoms. Šiuolaikinėje Korėjoje budizmas gyvuoja kartu su krikščionybe, konfucianizmu ir kitais, mažiau išpažinėjų turinčiais tikėjimais.
Konfucianizmas pasiekė Korėją iš Kinijos maždaug tuo pačiu metu kaip ir budizmas (IV a.) ir paliko taip pat žymų įspaudą korėjiečių sąmonėje. Ypač tai ryšku visuomeniniuose santykiuose.
Krikščionybė taip pat atėjo per Kiniją, ir taip pat labai sunkiai skynėsi kelią. Li dinasijos konfucianietiškoje aplinkoje krikščionybė buvo laikoma beveik antiteistiniu tikėjimu. Bet, nežiūrint visų kliūčių, 1865 metais buvo beveik 20 tūkst. tikinčiųjų bendruomenė, kuri buvo smarkiai persekiojama. 1984 m. Romos katalikų popiežius savo vizito metu paskelbė net 93 asmenis tikėjimo kankiniais. Krikščionys taip pat smarkiai rėmė Korėjos nepriklausomybę ir aktyviai dalyvavo antiokupaciniuose judėjimuose.
Korėja matyt yra vienintelė pasaulyje šalis, kurioje valstybinės šventės yra tradicinės budizmo ir krikščionybės šventės: Jėzaus gimimo dienos šventė (kalėdos) ir Budos Šakjamunio gimimo dienos šventė.
Įdomūs ir statistiniai duomenys, kuriuose atsispindi tikinčiųjų skaičius didžiosiose konfesijose:
| Religija | Šventyklų skaičius | Tikinčiųjų skaičius |
| Budizmas | 7 220 | 7 507 000 |
| Krikščionybė (bendrai) | 23 585 | 6 927 000 |
| -- katalikų | 2 342 | 1 590 000 |
| -- protestantų | 21 243 | 5 337 000 |
| Konfucianizmas | 232 | 786 900 |
Previous page: Pagrindinė informacija apie Korėją
Next page: Korėjos dzeno ypatybės