Nuobodulys
Versta iš:
Chögyam Trungpa
The myth of freedom and the way of meditation ( Sitting meditation: Boredom).–
In: The Collected Works of Chögyam Trungpa, vol.3, p. 221
----------
Teks ego vystymąsi aprašinėti, lyginant jį su žmogaus kūnu. Tada fundamentalus dualizmas (esminis dvilypumas), pojūčiai (jautimas), paskata veikti ir sąvokos bus tarsi kūno griaučiai. Jausmai prilygs raumenims, o neįsisąmonintas vidinis plepėjimas ir visokia nesudėtinga proto veikla bus tarsi kraujo apytakos sistema, maitinanti ir palaikanti raumenis. Kad kūnas galėtų visapusiškai veikti, reikia raumenų ir kraujagyslių sistemų ir jas siejančio rėmo - griaučių.
Pradėję medituoti, turime pasirūpinti mintimis, tomis ego dekoracijomis. Meditavimas - tai susinaikinimas. Norėdami išskrosti ir ištyrinėti ego kūną, pirma prapjauname odą, o tada pjauname kraujagysles. Taigi, neįgudęs praktikas, dar neturintis įdirbio ir susikaupusių nuopelnų, pradeda iškart nuo operacijos. Prisiimami nuopelnai – tai liga ir jei norime pagyti, reikia juos išsioperuoti. Pasitelkę ligą, stengiamės įrodyti, kad esame. „Aš sergu, vadinasi, esu gyvas, nes jaučiu skausmą“. Operacija skirta panaikinti požiūrį, jog esate svarbus asmuo tik todėl, kad sergate. Pareiškus apie savo ligą, įmanoma pritraukti nemaža aplinkinių dėmesio. Tada galima skambinti savo giminaičiams ar draugams, sakyti, kad sergate, ir jie ateis jums padėti.
Bet šitoks savo egzistencijos įrodymas yra labai apgailėtinas. Būtent taip veikti žmogų verčia nuopelnai. Jie patvirtina, kad žmogus tikrai serga, ir taip sulaukiama dėmesio iš savo draugų. Tokį žmogų reikia operuoti ir panaikinti nuopelnų ligą. Bet jei operuodami duosime nuskausminamųjų, jis nesupras, kiek daug dalykų jam tenka atsisakyti. Todėl geriau visiškai nenaudoti nuskausminamųjų. Tai turėtų būti panašu į įprastinį gimdymą. Motina stebi savo kūdikio gimimą, kaip jis išeina iš jos kūno, kaip patenka į išorinį pasaulį. Panašiai turėtų būti gimdoma ir budos dharma, kuriai nebūdingi jokie nuopelnai – reikėtų stebėti visą procesą. Žmogus nuvedamas tiesiai į operacinę. Operacija pradedama nuo mažo pjūvio – nepaprastai aštriu skalpeliu, tuo Mandžušrio kardu, Atjautos ir Išminties kardu padaroma maža įpjova toje vietoje, dėl kurios skundžiamasi. Tik truputį įpjauname ir – visai ne taip skausminga, kaip tikėjomės.
Sėdėjimas medituojant yra nedidelis arterijų pjūvis. Galbūt esate girdėję, kad sėdėti medituojant yra neapsakomai nuobodu ir kad būna sunku išsėdėti. Bet atrodo, kad tai ne taip jau sunku. Iš tikro, tai pasirodo gana lengva. Sėdi ir tiek. Arterija (tas neįsisąmonintas vidinis plepėjimas jūsų prote) perpjaunama tam tikru būdu: įsisąmoninant kvėpavimą arba vaikščiojimą, ar taikant dar kitokias technikas. Visa yra didžiulis nuolankumas: tik sėdite ir visai nekyla jokios mintys, tik prielankiai stebite, kaip įkvepiate ir iškvepiate, vien tik kvėpuojate ir jokio tyčinio kvėpavimo reguliavimo, vien sėdite sau ir vis atidžiau stebite kėpavimą. Bet tai - ne dėmesio sutelkimas į kvėpavimą, ne susikoncentravimas. Dėmesio sutelkimas siejasi su tuo, ką reikia perprasti (pastverti), ko reikia atkakliai laikytis (nepaleisti). Būdami „čia“ stengiatės sutelkti dėmesį į tai, kas yra „ten“. Bet mes daugiau laikomės budrumo, o ne dėmesio sutelkimo, ne koncentracijos. Mes aprėpiame tai, kas vyksta, daug nesistengdami sutelkti dėmesio (nesikoncentruojame), kuris visada yra nukreiptas į tam tikrą tikslą. Visa, kas siejasi su tikslais, yra persikėlimas iš vienur į kitur. Būdami tiktai budrūs, mes nesiekiame jokio tikslo ir niekur nepersikeliame; tik budriai suvokiame, kas vyksta.
Nekyla jokia viltis sulaukti meilės, nušvintančios šviesos ar dar kokios nors vizijos nužengimo – angelų ar velnių. Niekas nevyksta: tik visiškas nuobodulys. Kartais žmogus pasijaučia kvailai. Dažnai kyla klausimas: „Kas iš ko šaiposi? Gal aš esu išstatytas pajuokai?“ Ne, niekas niekur neišstatytas. Ėjimas šiuo keliu reiškia, kad atsitraukiate nuo visko, nėra kur įsitaisyti. Sėdėkite ir jauskite savo kvėpavimą, būkite su juo. Tada pradėsite suvokti, kad iš pradžių nebuvo jokio tikro arterijos pjūvio. Tikrasis pjovimas prasideda tik tada, kai pajuntate, kad medituoti yra nuobodu, iš tikrųjų nuobodu. „Turėčiau iš budizmo ir meditavimo kažką įgyti. Manau, kad turėčiau kažką suprasti. Bet nieko to nėra. Man mirtinai nuobodu.“ Net jumyse glūdintis stebėtojas neužjaučia jūsų ir pradeda iš jūsų šaipytis. Nuobodulys yra svarbus, kadangi jis nukenksmina nuopelnus. Nuopelnai džiugina, kas kartą atnešdami jums kažką nauja, kažką gyva, kažką fantastiška ir visokiausių sprendimų. Atsisakius minčių apie nuopelnus, belieka nuobodulys.
Kolorado valstijoje vyko kino seminaras, kuriame diskutavome, kas svarbiau, linksminti žmones ar sukurti gerą filmą. Aš pasakiau, kad nors žiūrovai gali nuobodžiauti, stebėdami tai, kas jiems rodoma, bet mes verčiau lavinkime jų intelektualumą, kelkime auditorijos standartus iki tokio lygio, kad jie imtų suprasti, ką mes pristatome, o ne nuolat taikykimės prie jų lūkesčių, jų troškimo linksmintis. Pradėjus tenkinti auditorijos troškimą linksmintis, esate priversti be atvangos lenktis vis žemiau, žemiau ir žemiau, kol viskas pasidaro beprasmiška. Jei filmo kūrėjas oriai pateikia savo idėjas, jo darbas iš pradžių gali būti nepriimtas, bet galimas daiktas, kad jis bus sveikintinas, nes žmonės priaugs iki jo. Filmas gali prusinti, šviesti žiūrovus.
Panašiai svarbus nuobodulys yra ir meditavimui; jis plečia psichologinį praktikų išprusimą. Jie ima vertinti nuobodulį ir tobulina savo išprusimą, kol nuobodulys tampa vėsiu gaiviu nuoboduliu, tarsi kalnų upė. Ji teka, teka ir teka, vienodai ir nuobodžiai atkartodama savo pliuškenimą, bet tai labai ramina ir gaivina. Kalnai niekuomet nepavargsta stūksoti, o kriokliai niekada nepavargsta kristi. Mes įvertiname juos už jų kantrybę. Kažkas joje glūdi. Nenorėjau, kad visa tai nuskambėtų perdėm romantiškai. Aš tik mėginu nutapyti tamsų paveikslą, bet į jį pakliuvo kažkas daugiau. Visai smagu nuobodžiauti, sėdi sau ir tiek. Pirmas gongas, antras gongas, trečias gongas, žinome, kad nuskambės dar daugiau gongų. Sėdime, sėdime, sėdime, sėdime. Pjauname arterijas tol, kol nuobodulys apims mus neapsakoma jėga. Teks gerokai padirbėti, kad taip nutiktų.
Kol kas iš tikro mes dar nestudijuojame nei vadžrajanos, nei mahajanos. Mums tai dar nepasiekiama, nes kol kas neužmezgėme ryšio su nuoboduliu. Pirmiausia reikia susisiekti su hinajana. Jei norime apsisaugoti nuo dvasinio materializmo ir nuo nuopelnus teikiančios budos dharmos, jei gyvename dėl nuopelnų neteikiančios dharmos, tada mums nepaprastai svarbu artimai susipažinti su nuoboduliu ir pasikartojimu. Mums nėra kitos vilties. Patikėkite, tai tiesa – jokios kitos vilties.
Yra tam tikri nuobodulio stiliai. Japonijoje zen tradicija sukuria tam tikrą nuobodulio stilių savo vienuolynuose. Sėdi, verdi, valgai. Sėdi zazen meditacijoje, medituoji vaikščiodamas ir pan. Bet amerikietis naujokas, nuvykęs į Japoniją ar praktikuodamas japonų tradicijas savo šalyje, žinią apie nuobodulį išsiaiškina ne visai teisingai. Jis šią tradiciją greičiau laiko kariniu griežtumu ar estetiniu paprastumu, vietoj to, kad matytų parasčiausią nuobodulį, nes jam tai būtų tiesiog svetima. Tiesą pasakius, viskas buvo sugalvota ne taip. Japonams zenas yra įprastas tradicinis gyvenimas, kai kiekvienas tiesiog atlieka savo kasdienį darbą ir daug sėdi zazen meditacijoje. Tačiau amerikiečiams patinka mažmožiai – kaip naudojamas dubenėlis ir kaip sąmoningai valgoma sėdint zazen poza. Visa tai turėtų kelti tik nuobodulį, bet amerikiečiams visa tai yra menas. Dubenėlio plovimas ir šluostymas, baltos servetėlės lankstymas ir kita virsta tikru spektakliu. Juoda pagalvėlė nereiškia jokios spalvos, tik visišką nuobodybę. Bet amerikiečiams tai įkvepia mintis apie karinį niūrumą, beatodairiškumą.
Tradicija stengiasi atskleisti nuobodulį, kaip būtiną siauro susidrausminimo kelio aspektą, bet vietoje to, praktika virsta įdomių archeologinių, sociologinių dalykų apžvalga, apie ką savo draugams galima papasakoti: „Pernai visą rudenį sėdėjau zeno vienuolyne, prabuvau ten ištisus šešis mėnesius. Stebėjau, kaip ruduo pavirto žiema, o aš vis praktikavau zazen, viskas vyko taip tiksliai ir gražiai. Mokiausi sėdėti ir net vaikščioti bei valgyti. Įgijau nuostabią patirtį ir man visai nebuvo nuobodu.“
Sakote savo draugams: “Pabandykite dalyvauti, tikrai labai smagu“, ir pelnote dar vieną nuopelną. Stengėtės sunaikinti nuopelnus, bet sukūrėte dar vieną. Pirmas dalykas, norint nutraukti ego žaidimą, yra griežta drausmė sėdint ir medituojant. Jokių išsigalvojimų ar svarstymų, jokio filosofavimo. Tik sėdatės ir sėdite. Štai svarbiausia strategija, kad išugdytumėte nuopelnų nenešančią budos dharmą.
----------
© Kauno Kvan Um dzeno bendruomenė
© Iš anglų k. vertė Lina Rukšienė
Previous page: Kur ieškoti atbudimo
Next page: Kiti video