Korėjos dzeno ypatybės

Korėjos budizmo istorinis vystymasis ir dzenbudizmo vystymosi ypatybės

 

Dzenbudizmas pradėjo plisti Korėjos pusiasalyje Jungtinės Silla karalystės laikotarpiu (668-935). Čia jau buvo gerai paruošta budistinė terpė. Jau anksčiau atgabenti budistiniai rankraščiai ir sūtros, jau buvo įkurti pirmieji vienuolynai, o korėjiečių vienuoliai nuolatos keliavo į Didžiąją Šalį mokytis pas žymius to laikotarpio kinų meistrus. Valdančioji dinastija taip pat rėmė naująją religiją. Šis laikotarpis buvo Korėjos budizmo aukso amžius. Tuo metu iškilo daug žymių vienuolių ir mokytojų. Vieną iš jų reikia ypatingai išskirti: Won Hyo (617-686).

 

1. Vienuolis Won Hyo (617-686) korėjietiško budizmo pagrindų kūrėjas

 

Won Hyo galima sakyti yra didžiausias budizmo doktrinos autoritetas tarp žymių šios religijos atstovų Korėjoje. Jis taip pat buvo įtakingas visuomenės veikėjas ir asmeninis karaliaus patarėjas. Platų žinojimą ir erudiciją jis meistriškai derino savo giliai atbudusioje sąmonėje.

Won Hyo gimė šimtas metų po to, kai Silla karalystėje budizmas buvo pripažintas nacionaline religija. Jo jaunystės metai prabėgo tuo metu, kai tarp besiformuojančių Kogurio, Silla ir Pekdze karalysčių vyko konfliktai ir ginkluotos kovos, į kurias įsijungdavo ir Kinija. Won Hyo dalyvavo šiose kovose ir žmogiškųjų kančių vaizdas jį pastūmėjo ieškoti dvasinio gyvenimo kelio. Būdamas dvidešimties jis tapo vienuoliu. Išvyko į kalnus meditacinio atsiskyrimo praktikai. Taip pat mokėsi pas Hwangyongsa šventyklos vienuolius. Tuo laikotarpiu Kinijoje buvo išverčiama daugybė įvairių budistinių sūtrų ir vienuoliai korėjiečiai keliaudavo į šią šalį ieškoti išminties. Wyon Ho taip pat išsiruošė į Kiniją. Tada jam buvo 33-eji. Bekeliaudami su bičiuliu jie pasiklydo dykvietėse netoli valstybių sienos.

Sakmės liudija, jog šiose visiškai neįprastose sąlygose jis pasiekė gilų nušvitimą. Naktį jis pabudo dykynėje ir jautėsi labai ištroškęs. Apgraibomis ėmė ieškoti netoliese kokio duburėlio su vandeniu. Netikėtai jo pirštai užčiuopė taurę, pilną vėsaus skysčio. Won Hyo su dideliausiu pasimėgavimu išgėrė visą taurę ir vėl užsnūdo. Kai ryte saulė apšvietė apylinkes, keliaujančio vienuolio akims atsivėrė neįprastas vaizdas. Indas iš kurio jis naktį gėrė vandenį, pasirodė besantis žmogaus kaušas. Jame buvo susirinkęs lietaus vanduo. Akivaizdžiai dar matėsi priskretę raumenų pluošteliai. Viduje raitėsi kirmėlės. Won Hyo neištvėręs tokio vaizdo ėmė vemti. Ir kaip tik tada jo protas atsivėrė. Jis patyrė gilų nušvitimą. Jis atbudo visiškai aiškiam supratimui, jog viską, kas yra, sukuria mąstymas. Naktį paėmęs žmogaus kaukolės kaušą palaikė jį vandens taure ir su pasitenkinimu išgėrė. Šiandien tas pats skystis sukėlė jam šleikštulį.

Kadangi jis jau atbudo, prapuolė reikalas keliauti į Kiniją ieškoti mokytojo. Jo jau niekas nebegalėjo pamokyti. Nuo tada pasikeitė jo gyvenimo būdas, o jo veiksmai buvo kartais išsišokėliški, net šokiruojantys ir labai tolimi nuo kokios nors ortodoksijos. Jis keliavo kaimų ir miestų gatvėmis apsirengęs palaikiais vienuoliškais drabužiais, dainuodamas, šokdamas ir džiaugdamasis. Nežiūrin tokio laisvo gyvenimo stiliaus jis buvo žymių giminių mokytojas, parašė daugybę komentarų sūtroms. Jis buvodavo sostinės apylinkėse esančiose šventyklose. Buvo visiškai prieinamas paprastiems žmonėms, kurie susirinkdavo paklausyti jo ūmaus mokymo. Won Hyo buvo susijęs su Budistinės doktrinos studijų mokykla, bet kartu jo gyvenimas rodė, kad jis, nors ir nebuvo mokęsis dzeno, laikėsi dzeno meistro gyvenimo stiliaus. Jo mokymas nesiekė išsiskirti, jis labiau vienijo doktrinos dalykus, buvo sintetinio pobūdžio, sinkretiškas mokymas. Won Hyo korėjietiškąjį budizmą pakreipė integruojančia kryptimi, kurioje skirtumai ir pasidalijimai tarp atskirų mokyklų nėra svarbūs.

Reikia pažymėti, kad korėjietiškasis budizmas vystėsi doktrininių mokyklų augimo kryptimi, kuriose buvo studijuojamos sūtros. Won Hyo taip pat prisidėjo prie šių mokyklų kūrimosi. Laikoma, kad jis yra Popsong Jong (Dharmos prigimties) ir Hwaom Jong (Avatamsakos arba Gėlių girliandos sūtros) mokyklų įkūrėjas. Be šių dar buvo Vinaya (Budizmo vidinės disciplinos), Nirvanos ir Yogacara (Jogačiaros) mokyklos.

Sakoma, kad Won Hyo parašė 240 budizmo veikalų. Iki šių dienų yra išlikę tik 20. Jis rašė plačius komentarus sūtroms, kuriose buvo atskirų budizmo mokyklų doktrinos ištakos, ir siekė harmonizuoti skirtingus požiūrius. Jis tai darė kūrybiškai, nesibodėdamas interpretuoti skirtingas formules bei parodyti savo išmanymą, ir visada stengėsi iškelti esminę raštų dvasią. Apie jo veikalų lygį galima spręsti iš to, kad kai kurie buvo išversti į kinų kalbą ir turėjo nemažą pasisekimą. Jis parašė komentarus Pradžnia sūtrai, Lotoso sūtrai, Nirvana sūtrai, Amitabha sūtrai ir Deimantinei sūtrai.

Won Hyo buvo Kinijos čan-budizmo Šeštojo patriarcho Huei Neng’o amžininkas. Šios dvi asmenybės yra panašios. Ir nors Won Hyo nebuvo dzeno meistras, jo kasdienis gyvenimas (“kelias be kliūčių”) rodo jį buvus labai giminingą čan meistrams.

Tai galima patvirtinti ir citatomis iš Won Hyo veikalo “Pradinuko protas”. Jo pamokymai akivaizdžiai yra skirti dzeno mokiniams:

“Visi Budos gyvena Užgesimo rūmuose, nes yra atsitolinę nuo troškimų ir patyrę saviugdos vaisius. Visos jaudrios būtybės nesuskaičiuojamuose pasauliuose be paliovos blaškysis liepsnojančiuose namuose, kol nepaliks troškimų ir aistrų.

Visi žmonės žino, kaip valgant numalšinamas fizinis alkis. Tačiau tik nedaugelis yra tiek išsivystę, kad pažintų Dharmą ir vartotų ją kaip vaistus nuo neišmanymo.

Išmintis ir saviugda (praktika) yra kaip du vežimo ratai. Jie atneša naudos visiems žmonėms. Tai kaip du paukščio sparnai.

Neverta rūpintis nuolat besikeičiančiu kūnu, jei jis vengia saviugdos. Tai laikina, besikeičiantis gyvenimas negali būti sustabdytas, kad ir kaip labai kas nors jį mylėtų.

Jei nori įgyti didelę galią, reikia turėti jėgos ištverti didžiulę kančią. Jei nori atsisėsti į liūto sostą, visiems laikams atsisakyk pomėgių ir troškimų. Keturi elementai tuojau subyrės. Jie negali būti sujungti visam laikui.

Artėjant vakarui imi skųstis, kad nepraktikavai anksti iš ryto. Pasaulietiniai malonumai, kuriais kasdieną mėgaujiesi, ateityje virs kentėjimu. Ar verta linkti prie jų? Akimirksnis kantrybės gali tapti tikru malonumu. Kodėl tuomet apleidi saviugdą?

Pamokymų žodžiai gali būti daugybę kartų primenami, tačiau jie negali užgesinti troškimų liepsnos. Pažadant “kitą kartą”, nenumaldysi prisirišimo. Dalykai palaikantys mūsų prisirišimus yra neišsemiami. Ar nevertėtų tiesiog atmesti visus pasaaulietinius reikalus? Planavimas taip pat neturi pabaigos. Ar nereikėtų išmesti įsibėgėjusio proto? Akimirksnis eina paskui akimirksnį ir šitaip greitai prabėga diena ir ateina  naktis. Taip pralekia dienos. Jau ir mėnuo. Mėnuo po mėnesio. Jau ir Naujieji metai. Metai greitai lekia pro šalį ir jau stovi ant mirties slenksčio. Susidėvėjęs vežimas nebevažiuoja, pasenęs žmogus nebegali užsiimti saviugda.”

 

2. Kinietiškojo čan-budizmo įtaka

 

Legendinis čan mokyklos įkūrėjas – indų vienuolis Bodhidharma – atvyko į pietų Kiniją 520 metais. Jis perdavė savo mokymą kilmingam kiniečiui Hui-ko ir šitaip prasidėjo dzeno plėtra Didžiojoje Šalyje. Bodhidharmos mokymo stilius buvo paremtas intensyvia ilgai trunkančia meditacija (plačiai pasakojama, kaip pats Bodhidharma praleido atsiskyręs devyneris metus Sorime, sėdėdamas grotoje nejudėdamas ir nusisukęs į sieną). Jis labai atsargiai naudojo mokymą žodžiu ir filosofinių pašnekesių naudojimą. Visas jo mokymas buvo rodymas į “pradžių pradžią” (“pirmapradį tašką”). Išgarsėjo Bodhidharmos atsakymas valdovui Wu, į klausimą apie aukščiausią budizmo tiesą: “Plytinti tuštuma, kurioje – nieko švento”. Iš antrojo patriarcho Hui-ko per Seug Tsaną ir Tao-hsiną (580-651) dharma buvo perduota penktajam patriarchui Hung-jenui (601-674). Žinomas kredo, kuriuo buvo išsakomas dzeno praktikos dalykas, priskiriamas Bodhidharmai ir skelbiamas jo įpėdinių buvo toks:

“Ypatingasis perdavimas anapus raštų;

Nepagrįstas žodžiais;

Tiesioginis rodymas į protą;

Savo tikrosios prigimties supratimas.”

 

Hung-jenas buvo šeštojo patriarcho Hui-nengo (638-713) mokytojas. Iki tų laikų čan mokykla vystėsi Kinijos šiaurėje, imperijos sostinės apylinkėse, kur buvo įsikūrę ir kitos budistinės mokyklos, besiremiančios sūtrų interpretavimu. Dėl to ankstyvasis kinietiškas čan nebuvo laisvas nuo formalios doktrinos.

Šeštasis patriarchas Hui-nengas buvo tas asmuo, kuris išvalė čan mokymą nuo spekuliatyvių apnašų. Nemenką reikšmę suvaidino ir tai, kad patriarchas išsikėlė į pietų Kiniją į Kantono apylinkes, į nuošalius žemdirbių gyvenamus rajonus. Tam tikroje izoliacijoje nuo kitų ankstyvesnių budistinių mokyklų, čan galėjo formuoti savo originalų pavidalą. Dvi vėlesnės Hui-nengo dharmos įpėdinių bei sekėjų kartos suteikė dzenui klasikinį veidą, kuris išliko iki mūsų dienų tik nežymiai pasikeitęs.

Pagrindinis Hui-nengo indėlis į dzeno doktriną buvo susijęs su “netikėto (ūmaus, nelaukto) atbudimo” formulės įvedimu. Budistinėse sūtrų mokyklose grindžiama pažiūra, kad atbudimas (nušvitimas) gali būti tiktai ilgamečių skrupulingų Budos mokymo studijų rezultatas. O Šeštasis patriarchas nurodė į “tikrąją prigimtį”, kaip budisto ieškojimų tikslą ir tvirtino, jog tiesa atsiveria netikėtame nušvitimo blyksnyje. Siekiant atbusti neužtenka ilgų doktrinos studijų. Tai buvo visiškai nauja tuometiniame kiniškajame budizme. Ir tikrai, Hui-nengas apie šimtą mokinių atvedė į nušvitimą. Jo sekėjai pradėjo laikotarpį, vadinamą “Auksiniu Kinijos dzeno amžiumi”.

Šiek tiek anksčiau, dar prieš Hui-nengo išsikėlimą į pietus, čan mokykla, kartu su kitomis, įsikūrusiomis aplink imperijos sostinę Šanchajų, turėjo įgyvendinti valdovo rūmų pažiūras ir įtikti joms. Išsikėlus iš tų apylinkių situacija visiškai pasikeitė. Hui-nengo sekėjų vienuolynai buvo įkurti pietų Kinijoje, žemdirbių gyvenamose vietovėse. Vienuolių bendruomenės darėsi ekonomiškai savarankiškos. Ūkis buvo išlaikomas paprastu valstietišku darbu. Taip dzenas įleido šaknis į kasdieninį gyvenimą ir į kasdieninę patirtį.

Kitas labai iškilus asmuo čan istorijoje buvo patriarchas Ma-tsu (709-788), korėjietiškai vadinamas Ma-džio. Jis įvedė keletą “šoką sukeliančių” metodų, padedančių dzeno pasišventėliui prasiveržti pro konceptualaus mąstymo barjerus. Kad mokinį pastūmėtų į būseną “iki mąstymo”, buvo užduodamas paradoksalus klausimas ir, kol naujokėlis laužė galvą ieškodamas atsakymo, netikėtai šūktelėdamas išmušdavo jam visas mintis. Ma-tsu įpėdiniai labai smarkiai išvystė šių metodų repertuarą. Į “pradžių pradžią”, į prigimtinę proto būseną, galėjo būti rodoma rankos, vėduoklės ar piršto iškėlimu, šūksniu “Kaatz!”, atkreipiant dėmesį į kokią nors kraštovaizdžio ypatybę ir t.t. Šiais veiksmais pirmiausia buvo siekiama užmegzti ryšį su tikrove, tokia, kokia yra. Svarbu buvo sustabdyti kalbą ir supratingą mąstymą, kurie iš prigimties yra riboti ir negali pasiekti tiesos. Tų laikų meistrai sukūrė tokį mokymo stilių, kuris turėjo pradinukui sudaryti sąlygas atrasti vidinę laisvę nuo savo požiūrių ir nuomonių, padėti jam peržengti sampratų konstrukcijas ir įprastus mąstymo būdus. Buvo kreipiama į nedualistinį tikrovės suvokimą.

Perdavimo linija vedanti nuo Ma-tsu, per Pai-čangą iki Huang-po, kuris buvo Lin-či (jap. Rinzai) mokytojas, tapo labiausiai įtakinga dzenbudizmo istorijoje. Pai-čangas (720-814) išgarsėjo tuo, jog sukūrė dzeno bendruomenės vienuoliško gyvenimo taisykles. Tarp kitų žymių Ma-tsu mokinių buvo Nan-čaunas (korėj.: Nam-čeon) įkūręs pagarsėjusį vienuolyną, kurio mokiniu buvo vėliau įžymybe tapęs dzeno meistras Čao-čao (korėj.: Džio-džiu).

Tarp čan tradicijos meistrų ir atbudimo ieškančių mokinių vykdavo spontaniški pokalbiai. Vėlesnių kartų šio Kelio sekėjai ėmė naudoti šiuos pašnekesius kaip formas, kurios turėjo padėti atskleisti pradinę proto būseną. Šiuos dialogus imta vadinti kong-an’ais. Konganų rinkinius dzeno mokymui ligi šiol naudoja dzeno meistrai. Yra istorinių duomenų, jog trečios kartos Lin-či dharmos perėmėjas Nan-yuanas (m. 930) pirmą kartą dzeno istorijoje mokydamas panaudojo savo mokytojų pokalbius.

Šitaip kinietiškasis čan pasiekė savo brandą. Jame integravosi įvairūs metodai: Bodhidharmos ilgalaikė tyli meditacija, Hui-nengo netikėto atbudimo doktrina, Ma-tsu’aus metodai – šūksniai, smūgiai – išmušantys iš nusistovėjusių normų, na ir visų patriarchų mokymo naudojimas konganų pavidalu.

 

3. Devynių Korėjos dzeno Kalnų mokyklų susiformavimas (750-900)

 

Kaip sako tradicija, dzeną į Korėją iš Kinijos atnešė vienuolis Pomnangas valdant karalienei Sondok (632-647). Apie šį vienuolį žinoma tik tiek, jog jis kurį laiką gyvenęs Kinijoje ir buvęs ketvirtojo patriarcho Tao-hsino (580-651) mokinys. Kai šeštasis patriarchas Hui-nengas ėmė skelbti netikėto atbudimo doktriną ir kai išaugo jo sekėjų būrys VII ir VIII amžiais, korėjiečiai vienuoliai nuolat keliaudavo į Didžiojo Kaimyno šalį. Jie tapdavo žymių Kinijos dzeno meistrų mokiniais, atbusdavo, gaudavo “inka” ir grįždavo į gimtinę. Korėjoje ėmė kurtis ir veikti vietinės dzeno mokyklos. Šitaip per 750-900 metų laikotarpį įsisteigė devyni stiprūs dzeno lavinimosi centrai, įsikūrę kalnuotose Korėjos vietovėse. Juos įkūrė korėjiečiai dzeno meistrai: 1) Toui (m.825), Kadži mokykla; 2) Mu Yom (799-888), Ongdžiu mokykla; 3) Hyečol (785-861), Tongni mokykla; 4) Hongdžik (gyvenęs panašiai tuo pačiu metu, kaip Hyečol), Silsang mokykla; 5) Hyon Uk (787-869), Pongni mokykla; 6) Pomil (810-889), Sagul mokykla; 7) Toyun (797-868), Sadžiasan mokykla; 8) Im (870-936), Sumi mokykla; 9) Tohon (824-882), Huiyan mokykla.

Dzeno suklestėjimas Kinijoje paskatino smarkų šios tradicijos vystymąsi Korėjoje. Korėjiečiai vienuoliai praleisdavo Kinijos vienuolynuose nuo kelių iki keliolikos metų, o jų mokytojai buvo tų laikų žymiausi meistrai: Nam Čeonas (748-835), His-tangas (735-814), Ma-ku (panašiai kaip His-tang). Visi trys buvo patriarcho Ma-tsu dharmos perėmėjai. Tarp kitų kiniečių čan meistrų, suteikusių žinias korėjiečiams vienuoliams, reikia paminėti Yen-kuaną (750-842) ir Yun-ču (IX-X a.a. sandūra). Čan meistrai gerai vertino savo užsieniečius mokinius. Pavyzdžiu gali būti dialogas tarp korėjiečio vienuolio Iom ir dzeno meistro Yun-ču. Pasakojama, jog Yun-ču pirmą kartą pamatęs Iomą tarė: “Juk visai neseniai išsiskyrėme, tai ko vėl taip greit susitikome?” Iomas atsakė: “Ką manai sakydamas “vėl susitikome”, jei niekuomet nebuvau nuo Tavęs atsiskyręs”. Tai išgirdęs Yun-ču priėmė jį mokytis pas save. Iomas prabuvo pas mokytoją 6 metus. Pagaliau gavo iš mokytojo “inka”. Tada mokytojas pasakė: “Kadangi dzenas nėra kažkas, kas būtų atskirai nuo žmogaus, esame laimingi, galėdami jį plėtoti. Mano mokytojo dvasia pailsi ant manęs ir ant Tavęs labiau, nei ant ko nors kito. Dabar mano dzeno dvasia keliaus kartu su Tavimi į Silla karalystę”.

Kitas būdingas pavyzdys susijęs su vienuoliu Pomil’u. Jis buvo apsistojęs meistro Yueh-šano vienuolyne. Jis dirbdavo laukuose. Kartą padėjęs į šalį kaplį, kuriuo pureno žemę, ilsėjosi. Prie jo priėjo meistras ir paklausė: “Ar sunkiai dirbi?”. Pomilas atsakė: “Ne. Nes man nereikia labai aukštai iškelti kaplio”. Tai išgirdęs meistras metė į vienuolį savo lazdą. Pomilas tiksliu judesiu pagavo lazdą ir sudavė mokytojui. Meistro patarnautojas matydamas tokius dalykus supyko ir paklausė savo pono: “Nejaugi leisi, kad tas pamišęs vienuolis liktų nenubaustas?” Yueh-šanas nė žodžio netaręs trenkė patarnautojui. Pastarasis visiškai sumišo ir pasimetė. Matydamas tokį pasikeitimą Pomilas prapliupo kvatotis. Yueh-šanas pagyrė jį: “Šiandien mačiau tikrą vienuolį”. Kitą kartą susitikęs meistras pasakė Pomilui: “Tikrai, esi išmintingas žmogus iš Rytų šalies”.

Devynių dzeno kalnų mokyklų įkūrėjai turėjo nemažą autoritetą tarp Korėjos vadovų, kurie troško juos turėti kaip asmeninius patarėjus.

Šitaip Korėjoje prasidėjo dharmos perdavimas pagal dzeno perdavimo linijas. Naujoji dzeno šaka (korėjietiškai “soen”) įgijo didelį populiarumą ir pastūmėjo iki tol dominavusias doktrinines korėjietiško budizmo mokyklas.

Koryo dinastijos laikotarpiu (936-1392) budizmas buvo remiamas valstybės ir buvo laikomas religija, užtikrinančia visuomenės sąmoningumą. Koryo dinastijos pradininkas karalius Taedžo buvo atsidavęs budistas ir asmeniškai draugavo su daugeliu dzeno vienuolių. Kai kuriems skirdavo oficialius postus prie karaliaus rūmų. Savo valdymo laikotarpiu (918-943) prisidėjo prie beveik 3800 budistinių šventyklų pastatymo. Savo įpėdiniams jis paliko priesaką puoselėti budizmą. Sanghai tais laikais buvo paskirti didžiuliai žemės plotai, vienuolynai buvo atleisti nuo duoklės ir kitų karališkųjų mokesčių, o vienuoliai neturėjo dirbti privalomųjų viešųjų darbų. Daug vienuolių buvo gavę vietą rūmų tarnybose ir buvo vadinami arba “wangsa” – karališkasis mokytojas, arba “kuksa” – tautos mokytojas. Taigi vienuoliai buvo susitelkę aplink pasaulietinės ir politinės valdžios branduolį. Šis budizmo suaugimas su valstybės valdžios struktūromis vėliau atnešė ivairių sunkumų. Asmeninės privilegijos sąlygojo, kad į vienuolynus ėmė stoti ne tik dvasinio lavinimosi siekiantys mokiniai, bet ir asmenys, ieškantys lengvo gyvenimo, pinigų ir politinės įtakos. Su grynai dvasine individo motyvacija tai nebeturėjo beveik nieko bendro. Į vienuolynus atvykdavo žymių aristokratiškų šeimų sūnūs, kurie negalėjo būti tiesioginiais tėvo turto paveldėtojais, kadangi buvo ne pirmagimiai. Budistinei sanghai tai sudarė daug sunkumų. Be to buvo nusistovėjus didžiulė konkurencija dėl dvasinio autoriteto tarp doktrininės pakraipos budistinių mokyklų ir dinamiškai besivystančių dzeno mokyklų.

Vienu iš bandymų nugalėti šiuos sunkumus ir įtampą buvo žymaus mokytojo Uichono (1055-1101) veikla. Jis buvo ketvirtasis karaliaus Mundžiongo sūnus. Puikiai pažinojo budistines sūtras ir kinų klasiką. Jis užsibrėžė tikslą atgaivinti Čontae mokyklą (kin. tien-tai; jap. tendai) kaip ekumenišką kryptį, jungiančią savyje meditaciją ir sūtrų studijas.

Uichonas sakė: “Dharma yra anapus vardų ir pavidalų, tačiau ji neatskirta nuo vardų ir pavidalų. Jei apleidi žodžius, esi linkęs į klaidingą pastebėjimą. Jei prisiriši prie žodžių, atsiranda grėsmė, jog palaikysi juos tiesa. (…) Studijuojantieji raštus dažnai apleidžia vidinį lavinimąsi ir imasi išorinių paieškų. Dzeno adeptai dažnai ignoruoja žodžius ir tiesiog stebi nukreipę dėmesį į vidų. Abi pozicijos yra perdėm kraštutinės”.

Koryo dinastijos laikotarpiu buvo pilnai užrašytas ant medinių lentelių visas Budos mokymas, išverstas iš kinų kalbos. Mūsų dienomis šis paminklas žinomas “Tripitaka Koreana” (Korėjos Tripitaka) vardu.

Kadangi vienuoliai buvo smarkiai įtraukti į valstybės politiką ir pasaulietinius reikalus, jie valdė didžiulius žemės plotus ir kad budistinių vienuolynų pozicija ekonominiu požiūriu buvo labai privilegijuota, tik atėjus naujajai Li dinastijai į valdžią (1392-1910) prasidėjo smarki budizmo represija. Buvo imta remti konfucianizmą, kuris neturėjo tokių plačių vienuoliškų bendruomenių ir vienuolynų. Žinoma, ir Koryo dinastijos laikais tik nedidelė dalis vienuolių buvo įsitraukusi į valstybės reikalus. Didžioji dalis išlaikė tyrą motyvaciją ir laikėsi vinajos (disciplinos regulos).