Korėjos dzenbudizmo patriarchai

Mokytojai, kurie suformavo korėjietiško dzenbudizmo veidą

 

1.        Činul Podžio (Chinul Pojo, 1158-1210)

 

Činulo Podžio vaidmuo Korėjos budizme lyginamas su Hui-nengo vaidmeniu Kinijoje. Nuo Činulo atliktų darbų Korėjos dzenas įgijo savitą, nuo kinietiškojo čan nepriklausomą, originalų pavidalą. Činulo veikalai tapo atsparos punktu vėlesniems vienuoliams ir pasauliečiams einantiems Keliu.

Činulas gimė žemvaldžių šeimoje. Jis buvo silpnas ir ligotas vaikas. Apimtas nerimo tėvas savo maldose kreipdavosi į Budą. Prisiekinėjo, kad sūnui atgavus sveikatą atiduotų jį į vienuolyną. Paūgėjęs berniukas pasidarė stipresnis ir būdamas septynerių pateko į vienuolyną. Turėdamas penkiolika buvo įšvęstas vienuoliu. Jo mokytojas buvo dzeno meistras Čongwi iš Kulsansa šventyklos.

Tuo metu Činulas stropiai studijavo budistinius raštus. O kartu gaudavo pamokymus, kaip gilinti ir tobulinti savąjį meditacinį lavinimąsi. Tuo metu trokštančiajam įvaldyti dzeną naudoti budistinius raštus buvo neįprastas dalykas. Buvo nesutarimas ir neatitikimas tarp doktrininių mokyklų ir dzeno. Visą savo gyvenimą Činulas stengėsi sutaikyti ir harmonizuoti šias dvi budizmo šakas.

1182 metais Činulas teigiamai išlaikė egzaminus, kuriuos karalius buvo įsteigęs vienuoliams. Jie vykdavo tuometinėje Korėjos sostinėje Kaesong mieste. Činulas turėjo galimybę stebėti aplink karaliaus rūmus susitelkusių vienuolių gyvenimą ir buvo labai nuliūdintas, matydamas jų valdžios troškimą ir materialių gėrybių siekimą. Tada su kartu egzaminus laikiusių ir susidraugavusių vienuolių grupe buvo nutarta įsteigti draugiją atsidavusią dvasiniam lavinimuisi. Ši draugija buvo nukreipta intensyvioms meditacijoms, siekiant patirti “samadhi ir pradžnią”. Jaunuoliai išsiskirstė į nuošalias kalnų vietoves ir ėmėsi saviugdos.

Činulas neužleido ir budistinio kanono raštų studijų. Ir kaip tik svarstydamas sutrų mokymą patyrė du dvasinius atbudimus. Vienas išgyvenimas atėjo skaitant Hui-nengo “Pakylos sūtrą”, kitas – skaitant “Avatamsaką”. Šie išgyvenimai įtvirtino Činulo pažiūrų pamatą. Savo “atradimą” jis taip išreiškė: “Tai, ką Viešpats perdavė pasauliui savo lūpomis, vadinama mokymu (sūtromis). Tai, ką patriarchai perduoda iš sąmonės į sąmonę, vadinama dzenu. Budos lūpos ir patriarchų protai tikrai negali būti supriešinami”.

Pomunsa šventykloje Činulas tris metus lavinosi su koanu “Protas – tai Buda”. Vėliau (1190) išvyko į Kodžiosa vienuolyną, kur įsikūrė samadhi ir pradžnios kultivavimo draugija. Šis judėjimas greitai išgarsėjo ir ėmė plūsti sekėjai ieškantys gilesnio meditacinio lavinimosi. Tai buvo atvira draugija. Činulas taip apibūdino jos tikslus: “Turiu nuolankią viltį, kad aukštus moralinius siekius turintys žmonės, išvarginti pasaulietinių reikalų – kas jie bebūtų, dzeno sekėjai, doktrininių budizmo mokyklų mokiniai, konfucianistai ar taoistai – apleis šio pasaulio apsiniaukimą, pakils virš materialių dalykų ir pasišvęs vidiniam lavinimuisi…”

1197 draugija pasiryžo atstatyti seną vienuolyną, kurio labai reikėjo sparčiai augančiai bendruomenei. Vėliau ši vieta buvo pavadinta Song-gwangsa ir tapo pagrindiniu Korėjos dzeno vienuolynu. Činulas pats asmeniškai dirbo sunkius atstatymo darbus. Tada jis išgyveno trečiąjį atbudimą. Tai atsitiko skaitant šiuos dzeno meistro Ta-hui parašytus pamokymus: "Dzenas nėra poilsis, bet jis nėra ir plušėjimas. Dzene nėra kasdieninio gyvenimo veiklos; dzene nėra ir atskiriančio, loginio mąstymo. Tačiau labai svarbu nelaikyti dzeno kažkuo, kas atmeta poilsį ir plušėjimą, kasdienio gyvenimo veiklą ir atskiriantį, loginį mąstymą. Jei tavosios akys staiga atsivertų, dzenas iš karto taptų tuo, kas yra tavo tikruosiuose namuose”. Nuo to laiko, pasak Činulo, jis įgijo visišką ramybę.

1205 metais vienuolyno atstatymo pabaigtuvių proga Činulas parašė veikalą “Priminimai pradinukams”, kurio teiginiai buvo pamatas vėlesnių regulų ir taisyklių kūrimui.

Du metus prieš mirtį 1208 metais Činulas formaliai paskyrė savo mokinį Hyešimą dharmos įpėdiniu.

 

Pabaigai fragmentas iš didelės apimties Činulo veikalo “Proto lavinimo paslaptys”:

“Trilypis pasaulis užpildytas nešvarumo (netyrumo), lyg būtų ugnies namai. Kaip gali ištverti gyvendamas jame ir su pasitenkinimu priimti tokį ilgai užtrukusį kentėjimą? Jei norite išsilaisvinti nuo kelionės samsaroje, nėra geresnio kelio, kaip atsiduoti budos būsenai. Jei norite tapti buda, turite suprasti, kad buda – tai protas. Kaip galite ieškoti proto, kažkur toli? Jo nėra už jūsų kūno. Fizinis kūnas yra iliuzija, nes jis gimsta ir miršta. O tikrasis protas yra kaip erdvė, nes niekuomet nesibaigia, neturi ribų ir jo neveikia pasikeitimai. Todėl pasakyta: “Ta kaulų krūva bus sutrinta ir pavirs ugnimi ar oru, o Vienas Dalykas yra amžinas, aprėpiantis ir dangų, ir žemę”.

Tai yra tragiška. Žmonės taip ilgai skendi klydime. Nesugeba atpažinti fakto, kad jų pačių protas yra Buda. Nežino, jog jų pačių prigimtis yra tikroji dharma. Ieškodami dharmos sekioja paskui kokį šventesnį asmenį. Nori pataikyti į Budos prieglobstį, o nepastebi savojo proto. Jeigu taikosi pasiekti budos būseną, ir tuo pačiu metu yra įsitikinę, kad Buda yra jų proto išorėje, ar kad dharma yra kažkas išoriška jų prigimčiai, nesvarbu – net jei pragyventų tiek kalpų, kiek smiltelių kopoje – degindamas savo kūną, laužydamas savo kaulus, plėšdamas sau lašinius, arba net perrašinėdami sūtras savuoju krauju ar visiškai nemiegodami ir valgydami tik vieną kartą, arba net studijuodami ištisai visą Tripitaką ir įvaldę visas asketines praktikas – visa bus niekas kitas, o tik bandymas išvirti ryžių košę iš smėlio smilčių. Šitaip bus tik didinamas kentėjimas.

Tačiau vos supratę savąjį protą, be jokių kitų ieškojimų atras tokią neaprėpiamą dharmą, kaip Gangos smiltys, o nesuprantami, subtiliausi dalykai pasidarys jiems visiškai aiškūs (…).

Turite žinoti, kad už proto ribų nėra budos būsenos, kurią galima būtų pasiekti. Visi praeities Budos buvo tiktai žmonės, kurie pradėjo suprasti savo protą. Visi dabarties išminčiai ir šventieji yra žmonės, lavinantys savo protą. Ir visi ateities sekėjai remsis šia dharma.

Tikiuosi, kad jūs lavindamiesi šiame Kelyje, niekada nebesiimsite ko nors ieškoti ne savo prote. Proto prigimtis yra nesudrumsta ir tyra. Jis jau pirmapradiškai yra vientisas ir tobulas pats savyje. Jei tik panorėsite atmesti klaidingas pažiūras, tapsite Buda.”

 

2.        Dzeno meistro Taego Pou (1301-1382) veikla

 

Nuo IX šimtmečio pabaigos korėjietiškas dzenbudizmas vystėsi kaip devynios mokyklos. Tam tikrą laiką tai buvo pozityvus reiškinys, nes buvo daug savarankiškų lavinimosi centrų. Tačiau vėliau nebuvo apsieinama be trinties ir susidūrimų tarp atskirų mokyklų, siekiančių primesti savo autoritetą kitoms. Šioje situacijoje XIV amžiuje dzeno meistras Taego Pou sujungė Devynias kalnų mokyklas į Čiogye ordiną.

Dzeno meistras Taego Pou buvo įšvęstas į vienuolius turėdamas trylika metų. Jis turėjo kelis mokytojus. Vienas jų devyniolikmečiui vienuoliui paskyrė žinomą konganą: “Dešimt tūkstančių dalykų sugrįžta į vieną. Į ką grįžta vienas?” Taego įtemptai lavinosi su šiuo konganu ir būdamas 33-ejų patyrė atbudimą. Vėliau gilino šią patirtį lavindamasis su konganu “Mu”. 37-erių visiškai atbudo. Tada jis parašė:

“Pralaužiau storus vartus,

Tyras vėjas dvelkė nuo neatmenamų laikų.”

Būdamas 41-erių Taego Pou apsistojo Čunghungsa vienuolyne netoli Seulo, o jo mokinių skaičius sparčiai augo. Netrukus jis tapo vedančiu Korėjos dzeno mokytoju. 1347 metais jis iškeliavo į Kiniją, kur meistras Ših-wu, dzeno meistro Lin-či 18-os kartos įpėdinis, patvirtino jo atbudimą. Taego Pou mokė dharmos Kinijos vienuolynuose. Į jo pamokslus susirinkdavo būriai klausytojų. Kinijos valdovas norėdamas sužinoti Taego Pou žinojimo lygį, liepė nusiųsti jam dovaną. Ir painstruktavo savo pasiuntinį, kaip jis turėtų elgtis. Šis atvyko pas Taego Pou ir tarė: “Gerbiamas meistre! Malonėk priimti šią nedidelę dovaną kaip Jo Imperatoriškosios Galybės palankumo ženklą. Tačiau valdovas įsakė, jog Tu turi paimti šią dovaną be rankų”. Nė akimirksnio nesudvejojęs korėjietis meistras atsakė: “Žinoma, paimsiu šią dovaną be rankų, kai Tu be rankų man ją paduosi”. Valdovo pasiuntinys žemai nusilekė ir parodė deramą pagarbą didžiam, visiškai atbudusiam meistrui.

Taego grįžo į Korėją 1353 metais ir turėdamas 52 metus tapo oficialiu vienuoliu karaliaus Kongmino rūmuose. Tada jis įteikė valdovui peticiją, kurioje atkreipė dėmesį į dzeno mokyklų susiskaldymą. Monarchas priėmė domėn vienuolio argumentus ir 1356 metais karaliaus rūmuose buvo įkurtas padalinys, kuris turėjo užsiimti mokyklų suvienijimu. Šio padalinio veiklą prižiūrėjo Taego Pou. Jis pasiekė, kad Korėjos dzenas taptų vieninga mokykla. Todėl jis laikomas Čogye ordino įkūrėju. Tai buvo labai svarbus įvykis korėjos budizmo raidoje. Dzeno sangha gavo naują vystymosi impulsą ir įgijo naujos vidinės jėgos. Tuometinėje Korėjoje liko viena stipri dzeno mokykla ir šešios doktrininės budizmo mokyklos. Korėjietiškame budizme unifikavimo tendencijos buvo labai aktyvios, ypač karaliaus rūmuose ir jų aplinkoje.

1424 metais įvyko antrasis susijungimas. Tai įvyko jau Li dinastijos karaliaus Sedžongo valdymo metu. Karalius savo dekretu įsakė sujungti Čogye (dzeno) mokyklą su dviem doktrininėmis mokyklomis (Čontae ir Čongam). Buvo įkurta Sondžong (Sonjong) mokykla. Tuo pačiu metu kitos keturios sūtrų mokyklos įkūrė vieningą struktūrą – Doktrinos mokyklą, arba korėjietiškai Kjodžong (Kyojong). Šitokia situacija, kai buvo dvi pagrindinės srovės, išliko korėjietiškajame budizme iki XX amžiaus. Šitoks daugybės skirtingų krypčių mokyklų sujungimas į dvi sroves tapo įmanomas tik dėka prieš du šimtmečius meistro Činulo Podžo pradėtos skirtingų požiūrių harmonizacijos.

Li dinastijos valdymo laikotarpis buvo budizmui sunkaus išbandymo laikas, nes jis buvo visiškai netekęs valstybinės paramos. Valdantieji sluoksniai rėmėsi konfucijanizmo etika ir ėmėsi administracinių žygių, kad sumažintų budizmo įtaką. Karalius Taedžongas (1400-1418) palaipsniui ribojo ekonominę, politinę ir visuomeninę budizmo reikšmę. Šventyklų skaičius buvo sumažintas iki 242, o vėliau – iki 88. Visos kitos konfiskuotos valstybės naudai. Buvo panaikintos Karališkojo mokytojo ir Tautos mokytojo institucijos. Vienuolynai buvo apdėti duokle. Buvo apribotas galinčių laikyti egzaminus valstybės tarnybai gauti vienuolių skaičius (iki 60-ties per 3 metus). Valdant karaliui Čungdžongui (1506-1544) budizmo persekiojimas pasiekė savo kulminaciją. Sostinėje buvo likviduoti du pagrindiniai – dzeno mokyklos ir doktrinos mokyklos – vienuolynai. Vienuoliams uždrausta įžengti į sostinę. Vyrai ir moterys buvo atgrasomi, kad neitų į vienuolius. Panaikinti valstybiniai egzaminai vienuoliams tarnybai gauti, o vietoje jų įvestos identifikacinės kortelės, pagal kurias vienuoliai būdavo mobilizuojami nemokamiems viešiesiems darbams. Didieji šventyklų varpai buvo perlydomi į ginklus. Pasitaikė atvejų, kai buvo deginami budistiniai šventračiai.

Budos mokymas Korėjoje išliko tik dėka tų vienuolių, kurie nuošaliose kalnų vietovėse tęsė lavinimą ir saviugdą. Žinoma išlikimui reikšmę turėjo ir tai, kad paprasti žmonės buvo prisirišę prie budizmo, kaip prie religijos, kuri jau ilgus metus gyvavo Korėjos liaudyje. Be to slapta budizmą rėmė daugelis Li dinastijos karalienių. Kad ir karalienė Mundžong (1545-1565), dideliam jos konfucijietiškų valdininkų nepasitenkinimui, atvirai rėmusi budizmą ir prisidėjusi prie jo išlikimo persekiojimų laikotarpiu.

Jėga, tais sunkiais laikais vėl atgaivinusi korėjietiškojo budizmo galią, buvo dzeno meistras Sosan Taesa.

 

3.        Korėjos liaudies didvyris meistras Soesan Taesa (1520-1604)

 

Soesan Taesa gerbiamas kaip ryškiausias dzeno meistras ir žymiausias vienuolis Li dinastijos valdymo laikotarpiu, t.y. 1392-1910 metais. Jis statomas į vieną žymiausių budizmo mąstytojų ir mokytojų gretą su Činulu Podžo (1158-1210) ir vienuoliu Won Hyo (617-686). Sosanas buvo toks meistras, kuris plačiai pažinojo sūtras bet pirmiausia buvo meditacinių pratybų šalininkas. Pradedant nuo jo, dzenas tapo vedančiąja korėjietiškojo budizmo šaka.

Sosano tėvas buvo valstybės tarnautojas ir mokytojas. Savo vaiką jis mokė kinų kalbos ir literatūros. Kai berniukui buvo devyneri, abu tėvai vienas paskui kitą mirė.Našlaičiu ėmė rūpintis miesto magistratas. Kažkoks ponas Pan Yi, Pyong-yang (dabar Pchenjanas) miesto valdytojas apsiėmė berniuko lavinimu. Jis buvo nustebintas jaunojo Sosano gabumų, kuris laisvai naudojosi kinų kalba ir lengvai ir be įtampos eiliavo literatūrines eiles. Pan Yi nutarė įsūnyti berniuką. Sosanui jau suaugus (16 m.), jis buvo išsiųstas į Seulą mokytis konfucianizmo ir laikyti valstybinės tarnybos egzaminus. Tuomet atsitiktinių aplinkybių sutapimo dėka jaunuolis atsidūrė pietų Korėjoje ir nutarė aplankyti kalnuose įsikūrusią budistų šventyklą. Ten sutiko seną vienuolį, kuris jam pasakė: “Tu nepanašus į paprastą žmogelį. Kodėl neskiri dėmesio “tuščio proto” dalykui ir nelaikai iš jo egzamino? Kodėl nemeti garbės ir turtų trokštančio proto šalin?”

Sosanas gavo iš vienuolio keletą budistinių tekstų ir pasitraukė į nuošalų vienuolyną Čiri kalnuose jų studijuoti. Kai jam sukako 18, jau buvo gerai pažinęs sūtrų mokymą. Tuometinis jo mokytojas išsiuntė jį pas dzeno meistrą Pujongą (Puyong), kad pradėtų mokytis meditacijos. Vieną dieną Sosanas paklausė savo mokytoją: “Kas darosi, kai kas nors ieško budos prigimties?”. Mokytojas atsakė: “Tai lygiai tas pats, kaip ieškoti jaučio ant kurio pats joji.” Tada Sosanas paklausė vėl: “O kas darosi, kai jau pažįstame budos prigimtį?” Mokytojas tarė: “Tai kaip ilgai jojus ant jaučio parvykti namo”. “Kaip aš turiu palaikyti dzeno saviugdą, kai įprasminsiu save (pasieksiu įsiprasminimą)?" Meistras atsakė: “Dzeno saviugdą turi prižiūrėti taip, kaip piemuo nešinas botagu – jis neleidžia karvėms pereiti į kitą lauką”.

Neužilgo po šio pokalbio Sosanas užgirdo kukuojant gegutę ir patyrė dalinį nušvitimą. Ta proga jis sudėjo tokias eiles:

          Netikėtai išgirdau už lango kukuojančią gegutę.

          Pavasariniai kalnai, užlieję man akis – tai mano seni namai.

          … Pasukau į šalį galvą.

          Žydri kalnai baltuose debesyse – į bekraštę erdvę.

Sosanas gavo inka iš dviejų dzeno meistrų, tačiau vis dar buvo nepatenkintas savo pasiektu supratimo lygiu. Jis toliau tęsė griežtą meditacinę saviugdą. Sykį jis keliavo pas draugą ir išgirdo giedant gaidį. Jo protas atsivėrė galutinai:

          Nors plaukai pabalę, protas nėra toks.

          Senas žmogus vieną kartą atskleidė paslaptį.

          Dabar, kai užgirdau giedant gaidį,

          Viskas, ką tas žmogus turėjo padaryti, buvo atlikta.

 

          Netikėtai grįžau namo – viskas savo vietoje.

          Milijonas Tripitakos puslapių iš tikrųjų tik tuščias popierius.

Tai buvo laikai, kai karalienė Mundžong (apie 1552) pabandė atgaivinti budizmą. Buvo atnaujinta valstybinių egzaminų budistams sistema. Sosanas buvo vienas iš tų, kas išlaikė šiuos egzaminus pas vienus reikliausių egzaminatorių. Jam buvo patikėtos Doktrininio budizmo mokyklos abato pareigos, o neužilgo jis buvo paskirtas ir Dzeno mokyklos galva. Taigi Sosanas buvo pirmasis, kuris kaip meistras vadovavo abiems didžiosioms Korėjos budizmo srovėms. Jis ėjo šias pareigas apie tris metus. Kai jam suėjo 38-eri jis nutarė apleisti viešąją tarnybą ir pasitraukė į atsiskyrimą. Ilgą laiką jis išbuvo vienuolynuose ir mažose prieglaudose, išsimėčiusiuose kalnuose. Pagaliau jis apsistojo Myohyang kalnuose šalies vakaruose ir, su nedidelėmis pertraukomis, pasiliko ten iki gyvenimo pabaigos. Šioje vietoje jis mokė savo mokinius ir rašė veikalus. Žinomiausias jo darbas – “Dzeno mokinių žinynas”.

1592 m. į Korėją įsiveržė Japonijos armija. Karalius buvo priverstas palikti sostinę. Jis kreipėsi pagalbos į budizmo patriarchą Sosaną, kuris buvo ne tik žymus dzeno meistras, bet ir puikiai kovos menus išmanantis žmogus. Kadangi buvo jau senyvo amžiaus, jis nedalyvavo mūšiuose, tačiau suorganizavo net 4000 vienuolių kariuomenę, kuriai vadovavo jo artimiausias mokinys Samjongas (Samyong).

Kaip vienuolių tvirtumo pavyzdį galima pateikti Kapsa vienuolyno istoriją. Jame gyveno visiems laikams apsistojęs vienulis Yon-gyu. Taikos metais jos aplinkiniuose kalnuose rinkdavo malkas. Vienu metu iš tų medžio stiebų ėmė tašyti kovines lazdas ir krovė jas vienolyno salėse. Vyresnysis buvo nustebintas tokios jo veiklos ir liepė geriau imtis sūtrų studijų. Tačiau šis užsispyręs darė savo. Netikėtai atėjo žinia apie japonų invaziją. Yon-gyu surinko vienuolius ir apmokė juos elementarių taisyklių, kaip naudoti medinius ginklus. Kai japonų daliniai puolė vienuolyną, jie susidūrė su tokiu pasipriešinimu, kad turėjo atsitraukti. Sulaukę pastiprinimo, jie vis dėlto užėmė vienuolyną ir sudegino jį. Tačiau vienuolių kova neliko bevaisė. Į pagalbą atskubėjo sąjunginė Kinų kariuomenė. Jungtinės Kinijos ir Korėjos pajėgos atsispyrė japonų puolimui.

Sosanui už nuopelnus savo kraštui buvo suteiktas liaudies didvyrio vardas. Taigi jis visokiais būdais prisidėjo prie budizmo renesanso ir prie šios Li dinastijos diskriminuojamos religijos prestižo augimo.

Sosanas grįžo į savo atsiskyrėlio būstą ir tęsė ramų gyvenimą, pasišventęs meditacijai ir mokymui. Iki gyvenimo galo jis pasiliko kalnuose. Tuomet jis parašė “atbudimo eilėraštį”:

          Dešimtį metų meditavau nesitraukdamas iš kalnų.

          Nors einu per mišką, paukščiai nesunerimsta.

          Praeitą naktį pūtė vėjas prie kūdros, po pušimis.

          Šiandien žuvis plaukioja sukeldama bangeles ir gervė sukliko tris kartus.

Sosano Taesy gyvenimo ir mokymo laikotarpis sutapo su budizmo atgijimu Korėjoje. Tačiau neužilgo vėl grįžo senieji valdančiųjų polinkiai stiprinti konfucijietišką filosofiją ir etiką. Karaliaus rūmuose dominavo konfucijietiškos religinės apeigos. Budizmas vėl liko nemėgiamas ir jo religinis gyvenimas traukėsi į tolimas nuo sostinės kalnų šventyklas ir vienuolių atsiskyrėliškus būstus. Kol antroji XIX amžiaus pusė vėl atnešė naują budistinio dvasingumo renesansą.

 

4.        Dzeno meistras Kyong Ho (1849-1912) ir korėjietiškojo dzenbudizmo atsinaujinimas

 

Dzeno meistras Kyong Ho veikė tada, kai Korėja ėmė greitai tarnsformuotis iš uždaros karalystės į išoriniam poveikiui atvirą valstybę. Septyniasdešimtaisiais ir aštuoniasdešimtaisiais XIX šimtmečio metais buvo užmegzti diplomatiniai ir ekonominiai santykiai su Japonija, Rusija bei Vakarų kraštais. Korėja pasirašė religinės tolerancijos sutartis, kurios leido misionierišką katalikų ir protestantų bažnyčių veiklą. Naujoje visuomeninėje ir politinėje situacijoje beveik keturis amžius guitas budizmas galėjo vėl atgauti savo senąjį gyvybingumą ir jėgą. Dzeno meistras Kyong Ho tapo tuo asmeniu, kuris po sąstingio amžių atgaivino budizmo mokymą ir grąžino jam pirmykštį spindesį.

Kyong Ho anksti neteko tėvo. Motina negalėdama išlaikyti šeimos persikėlė į vienuolyną, kur dirbo pagalbinius darbus, o jos sūnus tapo vienuoliu. Jo pirmasis mokytojas buvo meistras Kyeho. Turėdamas keturiolika metų berniukas sutiko konfucianizmo mokytoją ir labai greitai įsisavino šio mokymo pagrindus. Vėliau Kyong Ho persikėlė į Tonghaksa šventyklą ir tęsė budizmo studijas prižiūrimas tuomet žymaus meistro Manhwa. Šioje šventykloje mokinys susipažino ir su taoizmu, taigi bendrai paėmus jis įgijo gilių žinių ir puikią orientaciją visose trijose pagrindinėse Rytų dvasingumo šakose: budizme, konfucianizme ir taoizme.

Turėdamas 23 metus jaunas vienuolis jau buvo paskirtas dėstyti sūtrų mokymą Tonghaksa vienuolyne. Tai buvo labai neįprasta, kad tokiame ankstyvame amžiuje kam nors būtų suteikta teisė dėstyti Budos mokymą. Kyong Ho rodė nprilygstamą talentą. Jis buvo charizma apdovanotas mokytojas. Daugybė klausytojų atvykdavo į jo paskaitas.

1879 metais Kyong Ho nutarė aplankyti savo pirmąjį mokytoją, kuris tuomet gyveno Seule. Į sostinę jis iškeliavo pėsčias. Pakeliui ėjo per kaimą, kuris atrodė keistai ištuštėjęs. Įėjo į vieną trobelę ir pamatė ant aslos yrančius žmonių kūnus. Susijaudinęs išbėgo į gatvę ir tik tada pamatė perspėjantį užrašą: “Cholera – jei nori likti gyvas – bėk tuojau pat”. Vienuolio protas sumišo. Iki tol jis manė, kad supranta Budos mokymą apie būties laikinumą. Tad kodėl pamačius epidemijos pasekmes jį apėmė baimė ir jis pajuto grėsmę savo išlikimui. Kyong Ho pakliuvo į spastus – mirtis yra kliūtis, bet ir gyvenimas yra kliūtis. Didžiulio ryžto būsenoje jis pasuko atgal į vienuolyną, visiškai nieko pakeliui neimdamas į burną. Jis buvo užvaldytas klausimo: “Ką reiškia tas gyvenimas?”, “Kodėl taip smarkiai esu prisirišęs prie šio kūno?”.

Grįžęs į šventyklą sukvietė savo mokinius ir pareiškė: “Jūs ateidavote čia studijuoti sūtrų, o aš jus mokydavau. Dabar supratau, kad sūtros – tai tik Budos žodžiai. Jos nėra Budos protas. Esu išstudijavęs daug sūtrų, tačiau neįgijau tikro supratimo (…). Tad nutariau pažinti savo tikrąjį “aš” ir nieko nebemokysiu, kol neatbusiu.”

Tada Kyong Ho užsidarė savo kambaryje. Dieną ir naktį jis meditavo su konganu “Dzeno meistras Yong Un pasakė – Kai asilas pasitraukė, žirgas tuoj atėjo – Ką tai reiškia?” Kai tik jausdavosi apsnūdęs smeigdavo yla sau į šlaunį. Ši galinga saviugda visiškai nebuvo kraštutinės askezės atvejis. Šitaip pasireškė didžiulis Kyong Ho ryžtas atbusti iš tiesų. Išbandymai tęsėsi tris mėnesius. Visą tą laiką vienuolis neužmigo nė minutėlei. Vieną dieną į kambarį įėjo jo patarnautojas, norėdamas papasakoti, kokį pokalbį jis turėjo su tokiu ponu Li, kai buvo išėjęs į miestą produktų. Kai Kyong Ho išgirdo tuos žodžius, kuriuos prašė perduoti ponas Li, vienuolio protas netikėtai atsivėrė ir jis patyrė gilų nušvitimą. Išbėgo iš savo kambarėlio ir ėmė šokti savo buvusių mokinių akyse, kuriems atrodė, jog žymusis sūtrų meistras pamišo. Tai įvyko 1879 metų spalio 15 dieną. Kyong Ho šį akimirksnį aprašė eilėse:

          Išgirdau apie karvę be šnervių

          Ir netikėtai visas pasaulis pasidarė mano namais

          Yon-am kalnas nuožulniai kyla virš kelio

          Baigęs darbus valstietis dainuoja.

Greitai po to išvyko pas meistrą Manhwa pokalbiui. Šis patvirtino Kyong Ho atbudimą ir perdavė jam Dharmą. Jaunasis meistras gavo inka ir iš kito dzeno meistro, vardu Yongam.

Kyong Ho (beje tai jo atbudimo vardas, kurį gavo iš savo meistro Manhwa patvirtinus atbudimo faktą) vardas reiškia “Tuščias veidrodis”. Jaunasis meistras išgarsėjo ne tik kaip žymus budizmo mokytojas, bet ir kaip poetas ir menininkas kaligrafas. 1880 metais Kyong Ho parašė ilgą poemą, kuri vadinasi “Nušvitimo giesmė”. Dėl jos neįprastai originalaus ir gilaus teksto, verta ją pateikti visą:

          Dairausi į visas puses,

          Tačiau nerandu nieko, kam galėčiau perduoti savo dubenėlį ir apdarą.

          Ooch! Negaliu nieko surasti.

          Pavasarį kalnuose visos gėlės išsiskleidžia.

          Rudenį mėnulis ryškus, o vėjas šaltas.

          Giedu neužgimimo giesmę, tačiau kas ją išklausys?

          Mano gyvenimas ir mano paskirtis – kažką turiu atlikti?

          Kalnų spalva – tai bodisatvos Avalokitešvaros akis.

          Upės teškenimas – tai bodisatvos Mandžušrio ausis.

          Ponas Čangas ir ponia Li yra Buda Vairočiana.

          Jaudrios būtybės išskiria Budą arba patriarchus, dzeną ar doktriną,

          Tačiau iš tiesų visa tai yra viena.

          Akmeninis žmogus groja fleita, medinis žmogus miega.

          Paprasti žmonės nesupranta savo proto,

          O nori jį vadinti šventąją žeme!?

          Koks nesusipratimas!

          Kaip gaila!

          Jie ne kas kitas, kaip pragariška sumaištis.

          Matydamas savo ankstesnius gyvenimus,

          Mačiau tik gimimus, mirtį ir persikėlimus

          Ilgas nesuskaičiuojamas kalpas.

          Dabar matau tai aiškiai prieš akis. Och, koks tai vaizdas!

          Turėjau laimę gimti žmogumi ir atpažinti tikrovę.

          Išgirdęs, kaip kažkas pasakė: “Karvė be šnervių” –

          Įgijau tikrąjį protą,

          Neturintį nei pavadinimo, nei pavidalo.

          Išspinduliavau galingą šviesą į visas puses.

          Pavieniui, ryški šviesa ant kaktos yra Tyroji žemė.

          Aureolė aplink galvą – tai Dievo pasaulis.

          Keturios skandhos – tai grynas kūnas.

          Rojus – tai verdančio katilo su šaltu vandeniu pragaras.

          Dangiškoji šviesa yra medžių kardo ir kalnų kardo pragaras.

          Budos šalis yra sausų linų stirta.

          Trejopas pasaulis yra kalvelė pilna skruzdelių.

          Trikaja yra tuštuma.

          Ką bepaliestum, susidursi su dangiška tiesa.

          Och, kaip puiku, kaip nuostabu!

          Šaltas vėjas pučia tarp pušų, kiek tik akis užmato – žydri kalnai.

          Mėnulis rudenį spindi skaisčiai, dangus kaip vanduo.

          Geltonas žiedas ir žalias bambukas, kanarėlės giesmė ir kregždės čerškėjimas.

          Visame tame pasireiškia Didysis Veiksmas (Didžioji Funkcija).

          Auksinė pasaulietinių valdovų karūna tėra kalinio vainikas iš erškėčių.

          Deimantinis dangiškojo valdovo antspaudas tėra tiktai akies obuolys.

          Nesuskaičiuojami budos visada gyvena žolėse, medžiuose ir akmenynuose.

          Avatamsaka ir Lotoso sūtros tėra tik mano vaikščiojimas, stovėjimas, sėdėjimas ir gulėjimas.

          Pasakymas, jog nėra nei Budos, nei bodisatvų – tai ne nesąmonė.

          Pragarą perkeisti į dangų yra mano galioje.

          Tūkstančiai pamokymų ir tūkstančiai slaptų reikšmių virto tikrove, vos tik atsibudus iš sapno.

          Jie yra dabar visiškai išsiskleidę priešais mane.

          Kur pradingo laikas ir erdvė?

          Didžioji šviesa sklinda absoliučiai į visas puses.

          Esu teisėtas, didis Dharmos karalius.

          Nėra nieko, kas būtų tikra, netikra, gera ar bloga.

          Neišmanėlis, išgirdęs, ką sakau, apšauks mane melagiu ir nepatikės.

          Šviesioms galvoms nekils jokia dvejonė.

          Tie tikrai pasieks Nirvaną.

          Perspėju žmones dėl šio pasaulio nešvarumo.

          Kartą netekus žmogaus kūno

          Sunku bus jį atrasti vėl per tūkstančius kalpų.

          Apžlibęs asilas pasitiki tik savo kojomis.

          Nieko neišmano apie grėsmę ir apsaugą.

          Visi kaip jis.

          Bet kodėl nepasimoko iš manęs?

          Keista!

          Jei kas pasimokys iš manęs, taps didžiu žmogumi – žmogiškuoju ar dangiškuoju pavidalu.

          Todėl kartoju, jog atjaučiu tuos keleivius, nes aš irgi buvau vienas jų.

          Kam perduoti savo apdarą ir dubenėlį?

          Nerandu nieko nė viena kryptimi.

Maždaug po dešimties metų Kyong Ho išvyko į misionierišką kelionę per Korėją, kurios metu lankėsi budistiniuose vienuolynuose ir šventyklose. Tarp kitų skleidė mokymą tokiose žinomose vietose, kaip Pomosa Pusane, Sangwonsa Odae kalnuose ar Sokwangsa ant Unbongo kalno. Turėdamas 52 metus apsistojo Haeinsa šventykloje (mūsų laikais tai pagrindinė Čogye mokyklos būstinė). Čia jis prižiūrėjo korėjietiško Tripitakos vertimo spausdinimą ir leidimą. Ši didinga knyga ligi tol buvo saugoma vienuolyne ranka užrašyta ant medinių lentelių. Nebuvo išleistas nė vienas spausdintas egzempliorius, nors originalas buvo užrašytas jau XIV amžiuje. Kyong Ho inicijavo šventyklos teritorijoje didelio vienuolyno statybą dzeno meditacijos lavinimosi reikmėms. Jo asmuo pritraukdavo daugybę mokinių ir jis turėjo žymaus mokytojo šlovę. Išsilaisvinę jo mokiniai pasklido po visą šalį, ir įkūrė daugybę budistinio lavinimosi centrų.

1903 metais Kyong Ho visiškai pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Jis apsigyveno žvejo lūšnelėje šiaurinėje Korėjoje. Rengėsi įprastai ir atsiaugino plaukus. Savo išore jis niekuo nepriminė vienuolio. Vietinius vaikus mokė skaityti ir parsisamdydavo apylinkės savininkams dirbti fizinių darbų. Prieš savo mirtį (1912 m balandžio 25 d.) pasikvietė du savo svarbiausius mokinius – dzeno meistrus Mang Gongą (Mang Gong) ir Su Wolą (Su Wol) ir perdavė jiems savo paskutiniąją valią.

Tarp Kyong Ho mokinių buvo visa eilė žymių mokytojų: Mang Gong (1872-1946), Han Am (1876-1951), Hye Wol (1861-1937), Su Wol (1855-1928) ir Yong Song (1864-1940). Mirus mokytojui Mang Gongas paėmė įvairių laikų žymių korėjos vienuolių pamokymus, laiškus, poeziją ir biografijas, kuriuos surinko ir apdorojo Kyong Ho, ir 1942 metais išleido veikalą, pavadintą “Kyong Ho darbų rinkinys” (Collected works of Kyong Ho). Toliau pateikiamos dvi ištraukos iš šios knygos.

“Gyvenimas paprastai (Paprastumo praktikavimas) nėra lengva užduotis. Tai nėra gyvenimas nukreiptas į mėgavimąsi geru maistu ir elegantiškais rūbais. Tai siekis tapti buda, t.y. nutraukti gyvenimo ir mirties ratą. Proto ieškojimas reiškia, kad savąjį kūną reikia laikyti lavonu, o vadinamuosius gyvenimiškus reikalus – nepriklausomai, ar jie sąmoningi, ar nesąmoningi – tam tikrais sapnais. Reikia dar nepamiršti, jog šis gyvenimas yra trumpas ir nuolat besikeičiantis, o po  mirties žmogus vėl gali atgimti žvėrimi ar alkana dvasia, ar net kentėti pragaro kančias. Taigi šiuo požiūriu protingiausia būtų mesti šalin einamuosius reikalus ir atsidėjus imti ieškoti savo tikrojo proto.”

Kai kurie Kyong Ho pamokymai tapo kasdieną naudojamais posakiais, kuriuos vėlesnieji budizmo mokytojai ėmė naudoti kaip būdą Kelio sekėjui parodyti teisingą kryptį. Štai vienuolika sentencijų, nusakančių teisingą dvasinių pastangų kryptį:

1.        Nereikia trokšti geros sveikatos. Puiki sveikata pati savyje neša įvairius troškimus. Senovės mokytojas yra sakęs: “Pasidaryk gerų vaistų iš ligos ir kančios”.

2.        Nesitikėk gyvenimo be rūpesčių. Lengvas gyvenimas atneša proto tingulį ir polinkį smerkti. Senovės mokytojas yra sakęs: “Vienodai priimk lengvąsias ir sunkiąsias šio gyvenimo puses”.

3.        Neturėk vilčių, kad tavoji saviugda eisis be jokių trukdymų. Atbudimo troškimu liepsnojantis protas, nesusidurdamas su kliūtimis, gali perdegti. Senovės mokytojas yra sakęs: “Įgyk ramybę sumaištyje”.

4.        Nemanyk, jog pavyks išvengti likimo smūgių dėl to, kad laviniesi su atsidavimu. Gryna stipri saviugda skatina vengti susidurti su nežinomybe ir pasidaro lėkšta. Senovės mokytojas yra sakęs: “Greta stropaus lavinimosi dar turi padėti kiekvienam demonui”.

5.        Nenorėk lengvai užbaigti kokį nors darbą. Jei ką nors pavyksta lengvai pasiekti, susilpnėja tavo valia. Senovės mokytojas yra sakęs: “Bandyk vėl iš naujo užbaigti tai, ką šiuo metu darai”.

6.        Turėk draugų, tačiau nesitikėk asmeninės naudos. Draugystė, kurioje išliekame savanaudiški, naikina abipusį pasitikėjimą. Senovės mokytojas yra pabrėžęs: “Draugauk ilgai ir nuoširdžiai”.

7.        Nelauk, kad kiti ims ir seks paskui tave. Kai atrodo, kad kiti seka tavimi, žmogus ima didžiuotis. Senovės mokytojas yra sakęs: “Savo valią naudok kurdamas santarvę”.

8.        Nelauk atlygio už geradarystę. Jei lauki ko nors už tai, protas ima ką nors rengti ir planuoti. Senovės mokytojas yra sakęs: “Mesk kuo toliau nuo savęs netikrą dvasingumą, kaip senus nudrengtus batus”.

9.        Neieškok didesnio atlyginimo, nei yra vertas tavo darbas. Nepelnytų pajamų gavimas žmogų padaro kvailiu. Senovės mokytojas yra sakęs: “Tapk turtingas sąžiningai”.

10.     Nesistenk įgyti proto aiškumą griežtomis ar net žiauriomis pratybomis. Nė vieno žmogaus protas nepakenčia griežtumo, ir koks gali būti aiškumas marinantis? Senovės mokytojas kartą yra sakęs: “Atrask vidurio kelią tarp pasalų, kurias tau surengė griežtos pratybos”.

11.     Vienodai žiūrėk į visas kliūtis. Buda pasiekė Aukščiausią Nušvitimą, neturintį jokių kliūčių. Tiesos ieškotojai turi išsiugdyti pakantumą nepakeliamai lemčiai. Sutikę kliūtį nepaklūsta, išsivaduoja ir įgyja didžiulį lobį.

 


Previous page: Korėjos dzeno ypatybės
Next page: Kwan Um Zen mokykla