Dėmesio! Trūkumas

Vidas Jankauskas

(tekstas buvo publikuotas žurnale "Verslo klasė" 2007 gruodžio mėn. Publikuojame autoriui leidus)

 

„Visas žmonijos blogis kyla būtent iš to- žmogus nesugeba ramiai pasėdėti kambaryje“ Blaise Pascal

Labas.  Štai maža užduotis pradžiai:
Kas vienija Uma Thurman (supermodelis), Richard Gere (aktorius), Phil  Jackson (fenomenaliai sėkmingų “Chicago Bulls“  treneris, NBA), Tina Turner (roko legenda), Oliver Stone (kultinis režisierius), Steve Jobs (Apple įkūrėjas ir CEO), Tiger Woods (golfo legenda), Bruce Lee (karate legenda), Alanis Morisette (roko legenda), Leonard Cohen (poetas ir daininkas, legenda dar kokia), Boy George (pop legenda), George Lucas („Starwar“s sukūrėjas), Keanu Reeves (aktorius), Jack  Ceruack (tikuosi, nereikia pristatyti)?


Žinai? Važiuojam.  Reikia tavo dėmesio, tad susitelk. Atsakymus rasi pabaigoje.

Prisipažink. Dabar, kai skaitai,  vis tiek darai dar kažką. (Na ne tik tai, ką pagalvojai- galbūt ne tai, ko nenorėtum papasakoti mamai,  bet daug daugiau- kvėpuoji, sėdi, stovi, guli, akies krašteliu stebi aplinką- juk jei staiga susuktų vidurius, ar sulūžtų kėdė, skaityti nustotum, klausaisi, ar kažkas neprasidėjo ar nesibaigė, seki laiką, temperatūrą, atmosferos pokyčius, akcijų indeksus, klausaisi muzikos, žinių, krapštai nosį, ar pilvuką, o galvoje dar neišsisklaidė mintys, paskatinusios tave skaityti, nes turėjai nuspręsti, kad verta...kai vyksta dar tūkstančiai dalykų, kuriuos, jei panorėtum, suvoktum- tuo pat metu, kai skaitai. Žiūrėk. Mes jau čia.

Perskaitei  175 žodžius, interpretavai  1230 simbolių (be tarpų). Sveikinu. Ar pagalvojai, kad tai nemažas pasiekimas: a). esi vienas iš 0,0005 procento dar gyvų šios planetos gyventojų, kurie sugebėtų tai padaryti; b) tai padarei.

Pasiekime dar daugiau. Žinau, kad tave erzina šis mesmeriškas tonas, tad tuoj nustosiu juo piktnaudžiauti. Tik pažadėk, kad sąmoningai sutelksi visą savo dėmesį- kiek gali- įdėmiai skaityti toliau. Nes: „už kiekvieną disciplinuotą pastangą apdovanojama šimteriopai“- sakydavo verslo guru veteranas  Jim Rohn.  Tad eik- išjunk tą teliką, užsidaryk duris, patogiai įsitaisyk, dar geriau, jei įkvėpsi daug gero oro. Nes kalbėsime apie fundamentalius gyvenimo dalykus.
Apie svarbiausią, mano galva, gyvenimo įgūdį.


Sugebėjimą tinkamai sutelkti dėmesį.


Ir girdžiu, kaip sakai- kas gi yra tas, koks jis ten, Jankauskas, kuris dabar mokys  svarbiausių gyvenimo įgūdžių? Kodėl turėčiau jo klausyti?


Todėl, bičiuli, kad aš – kaip ir tu. Kaip ir vyskupai, prezidentai, ministrai , tikrieji guru ar apsišaukėliai - tik šiek tiek daugiau, nei 80 procentų vandens, gal koks kilogramas jau susiformavusių išmatų, žodžiu, daug daug ląstelių, molekulių, atomų, visų galų kvarkų ir dar daugiau tuštumos tarp jų- tiesiog, jei tą tuštumą kaip nors išsiurbtume, abu būtume sukondensuoti iki degtukų galvutės dydžio...mažyčiai stebuklai, neįtikėtina visatos galimybių išraiška. Ir tiek. Na, nebent tu esi ne tik vanduo, ląstelės ir koks  kg suformuoto gėrio, o dar ir silikono maišeliai ar visa eilė keraminių dantų- tada aš tik degtuko galvutė, o Tu... „premium“ . Su nemokamais priedais. Nepasididžiuok, gerai?


Juolab, kad tavo nepasitikėjimas- jei toks ir egzistuoja- Jankausko, ar bet ko kito autoritetu rodo ir dar vieną dalyką- vertindamas informaciją, gali būti lengvai motyvuojamas izopraksiniu Roberto Cialdini, apibrėžusio pagrindinius veiksmingus socialinės įtakos dėsnius, „viršenybės“, ar „autoriteto“ principu: tau labai svarbu žinoti, kad informacijos šaltinis atitinka tau priimtinus „autoritetingumo“  kriterijus.


Tai gerai. Daugumoje atvejų. Išskyrus tuos, kai nekreipi dėmesio į kažką labai svarbaus.


Tad dėmesio! sutrikimas, vadinamas ADHD


Pažįsti kokį vaikigalį, kuris „kenčia“ nuo ADD/ ADHD? Taip taip, HIPERAKTYVUMO-DĖMESIO TRŪKUMO SUTRIKIMO? Ne? Gal tada pažįsti kokį laikraščio redaktorių, ar didelės įmonės direktorių? Beveik tas pats. Nenustygsta vietoje, sėdėdamas- jei tik sugebi jį pasodinti- nuolat vizgina koją, ar makaluoja pieštuku, jam reikia „trumpiau“, „tai ko nori?“, „bottom line“, „so what‘s the story“, ir jei nepajėgsi abstrahuoti savo idėjos esmės per 2 sekundes, būsi palaidotas jo neuronų tankmės pakraštyje. Maža to, gerokai jį suerzinsi.

Tačiau kas iš tikrųjų turi ADHD- vaikai, kuriuos reikia „nusodinti“, ar jų tėvai? Tipiška šių dienų kelionė į darželį:

„Aukis pirštines. Aukis, pasakiau. Jei dabar neapsiausi, aš pavėluosiu į darbą. Ar girdi, ką sakau? Na ko čia bliauni. Duok greitai kitą ranką. Skauda? Dar ne taip skaudės, kai duosiu per užpakalį. Kepurė kur? Kur kepurė? Ar tu kada nors gali ją pasidėti? Ką reiškia nepatinka? Jėzau švenčiausias, na ko čia bliauni? Viskas. Einam, einam. Sekis diržą. (Stabdžių cypimas) Vėl atsisegei? Tu ką, nori kad aš išlipčiau?“

Medicina  jau gali „padėti“. Didžiausia Ritalin‘o, naudojamo „ įveikti“  ADHD, rinka yra JAV, kur jo parduodama 5 kartus daugiau, nei visame likusiame pasaulyje. Vienintelė bėda- ritalinas „negydo“ ADHD, tik slopina jo keliamus simptomus. Ir jei Einšteinas ar Ričardas Bransonas, kuris, be ADHD, dar ir buvo disleksikas, ar net Leonardo da Vinči būtų buvę „gydyti“ ritalinu, kad šiuos „nenuoramas“ bent jau mokykloje nuraminti, Mona Lizos niekas nebūtų tapęs. Leonardo turbūt būtų tapęs mažus gerai parduodamus religinius paveikslėlius, Albertas- atmetinėtų patentų prašymus, o Ričardas toliau prekiautų plokštelėmis. Kiek tokių vaikų slopinama šiandien? Įsivaizduokite: esate pradinių klasių mokytojas. Perpildytoje 36 mokinių klasėje sėdi šie trys, nepažangūs kipšai, ir net nesiruošia ramiai sėdėti. Tiesiog norėtumėte turėti švirkštų šautuvą, tokį, kaip zoologijos sode, ir visą seriją ritalino užtaisų. Kad pagaliau turėtumėte ir jų dėmesį.

Nes dėmesys, jei įsigilinsime, yra bene akivaizdžiausia sąmonės išraiškos forma.  Ir šuo, ir katė, ir net peliukas gali sutelkti savo dėmesį, bet būtent mes galime pasirinkti, į ką norime jį sutelkti. Pabandykite sudominti šunį kad ir šmaikščiausiais cirko triukais tada, kai jis pradeda ėsti sultingus pietus iš panosėje esančio dubenėlio. (Ei, ne jūsų panosėje, nors būna ir taip). Net akių nepakels.  Mes? Pietaudami galime ne tik akcijomis prekiauti, bet atlikti ir dar 5-7 sąmoningus veiksmus. Tie, kurie „kenčia“ nuo ADHD, gali dar daugiau, todėl lieka nevalgę, bet būtent juos beprasmiška versti paklusti rutinai, taisyklėms ar griežtiems nurodymams. Pagaliau pabaigtas žmogaus genomo tyrimas identifikavo specifinį ADHD geną, kuris, beje, būdingas ir daugumai  itin talentingų, aistringai veikiančių žmonių- verslininkams, menininkams, sportininkams ar garsiausiems roko muzikantams. Viename straipsnyje „Fortune“ teigė, kad žmonės su ADHD yra 300 procentų labiau linkę pradėti savo verslą, nei visi kiti.

Jei tik sugebės bent tiek sutelkti savo dėmesį . Nes šiandien tai padaryti daug sunkiau.


Dėmesio! superkapitalizmas


Mūsų kapitalizmas jau seniai išaugo laukinio, socialinio ar dar kokio tradicinio kapitalizmo rėmus. Anot profesoriaus Robert‘o Reich‘o, sukūrusio „superkapitalizmo“ sąvoką, šiandien, didžiausios nei bet kada gerovės laikais,  mes turime dirbti dar daugiau, nei iki šiol, kad bent išliktume: griūna paskutiniai prekybos( ir inovacijų) barjerai, yra daugiau, nei bet kada žaidėjų, investuotojų, idėjų, atradimų ir pinigų, tad jei nesisuksime pakankamai greitai, ir nestebėsime aplinkos 360 ®, prarasime viską- darbą, klientus, partnerius ir investuotojus. To „saugaus“ darbo, kuris egzistavo dar prieš keletą dešimtmečių, kai patekęs į didelę kompaniją, galėjai būti tikras, kad iš jos išeisi su auksiniu laikrodžiu „už gerą darbą“, kaip kokioje apsnūdusių valdininkų galeroje, pratūnojęs visą gyvenimą, nebėra. Nes nebėra jokio saugumo: superkapitalizme mokama tik už tai, už ką verta mokėti šiandien. Pasekmės?

Palyginkime:

 

Seniai seniai

Dabar

Geografiniai, kalbos, kultūros apribojimai

Dideli: atstumai, kalnai, upės. Sėdi kaimelyje, ar miestelyje, ir niekur nedingsi. Laiškai keliauja mėnesius. Jei tik juos moki rašyti. Nereikia nei asmens kodų, nei pavardžių: Jonas, gi anas yr kalvis.

Jokių. Lietuviai dirba JAV, neišeidami iš biuro Justiniškėse. Į britų skambučius dėl sugedusio šaldytuvo atsako sikhai Mumbajuje. Lietuvis veda italę Peru ir jų vaikus augina tailandietės auklės. Internetinė kamera „gyvai“ transliuoja anūkų nuotykius iš jų namų lietuvio tėvams į Skuodą.

„Darbas visam gyvenimui“

Taip. Išmokai siūti batus. Siūk. Nebent nuo maro išmirė pusė klientų. Tada persikvalifikuosi, arba prisijungsi prie jų.

Ne. Gal jau šiandien tave atleido? Pasitikrink, perskaitęs šį tekstą.

Socialinė atsakomybė, bendruomenės svarba

Didelė. Pasišiukšlinsi, užgersi, imsi maištauti- kaimas atstums. Prirakins kur tvarte. Raganausi- sudegins.

Maža. Numirę pensininkai trūnija, kol pagaliau į jų butus įsiveržia antstoliai išsimušti neapmokėtų sąskaitų už dujas.

Ideologija

Viena. Nepatinka? Palaidos už tvoros.

Kas tai? Gucci? BMW? Aaa, supratau. Jo, man patinka ryžtingi politikai, kurie gali pabėgti- į Maskvą, ar Varšuvą.

Dėmesio deficitas

Minimalus. Skaityti moka tik kunigėlis. Jei ari, tai ari. Jei sėji, tai sėji. Jei šoki, tai šoki. Vakarai su šeima. Masinės (dez)informacijos priemonės trikdo dėmesį tik tada,  kai reikia ką pakarti turgaus aikštėje.

Maksimalus. Kepdamas kiaušinienę, perkrauni  visus 5 +/- 2 suvokimo kanalus: radijas, TV, cholesterolis, ataskaitos pradžia, kraunasi el. paštas, sms, cypsi kavos aparatas ir lauke šyla sunkiai užvestas dyzelis. Mane suprastų tik aviadispečeris.

Dėmesio! vagys


Dr. Matthieu Ricard- (vienuolis,  genetikas, bestselerių rašytojas bei fotografas) cituoja savo tibetietį draugą, pirmą kartą atsidūrusį Niujorke ir išvydusį begalę  reklamų:  „Jos vagia mūsų sąmones“.  Būtent mūsų dėmesys yra svarbiausias dalykas, kurio reikia ne tik mūsų vaikams, kolegoms ar partneriams,  tostų sakytojams, kurie šiuo žodžiu ir taurių barbenimu pradeda savo kalbas. Labiausiai dėl mūsų dėmesio kaunasi visi, norintys mums kažką parduoti- tiek politikai, tiek pardavėjai. Ši kova jau seniai peržengė bet kurios parapijos ribas, kai tereikdavo susitelkti vienam, kad ir nuobodžiam, pamokslui. Šiandien tai menas, ir tikra virtualybės industrija, kai kiekvienas prekės ženklas, iškilesnis politikas  ar tiesiog idėja apipinama istorijomis- su užuomazgomis, intrigomis ir begale siužeto kilpų, taip ir neduodant atomazgos. Tai nepaprastai veiksminga sistema, galinti laikyti mus užburtus per amžių amžius, lygiai kaip vaikus, kuriems pasakomis ir pasakėčiomis bent jau anksčiau išaiškindavome, kas yra gerai, o kas ne. Šiandien pasakos ir sakmės porinamos mums 24 val. per parą ne tik per masinės (dez)informacijos priemones, bet ir visur kitur- tualetuose ir traukiniuose, ant rašiklių ir šieno kupetų.


Kodėl esame nepajėgūs neklausyti istorijų? Todėl, kad nebesugebame ramiai pasėdėti tuščiame kambaryje. Bet kuris nors ko vertas antropologas, hipnotizuotojas ar mitologas pasakys, kad  esame tiesiog užprogramuoti atrasti ir kurti prasmes, tad  bet kuri mus suintrigavusi, bet nebaigta istorija palieka mus  išsižiojusius ir gali net nesąmoningai prikaustyti metų metams. Todėl sėkmingi serialai niekada nesibaigia, filmai kuriami galvojant apie  jų tęsinius („Šrekas“ viens-du-trys), maža to, kiekvienas scenaristas mokomas iš karto atverti bent kelias siužeto paraleles, ir nebūtinai visas užverti. O kur dar montavimo stebuklai- net ir iš visiško šlamšto galima išspausti šį bei tą dėmesį kaustančio, jei panaudosime šiuolaikines vaizdo apdorojimo galimybes. Viešųjų ryšių, o tiksliau- mūsų dėmesio- aranžuotojai pasirūpina tinkamomis istorijomis apie politikus, strategijas, bendroves ar jų gaminius. Nėra istorijos- nėra prekės ženklo. Nėra politiko. Nėra partijos. Nėra nieko. Irako karas, 9/11, atominė elektrinė, pabrangęs pienas  ar karas su terorizmu- tai tarsi nesibaigiantys serialai, kuriuos galima vynioti be galo be krašto, prikišant įvairiausių „placements“ ir parduodant  susietus suvenyrus po to-  Bondas juk ne šiaip sau nešiojo „omega“ ir vairavo amą gniaužiančius aparatus, kol galų gale viskas baigėsi (?) „Ford‘u“. Net akcijų rinka iš esmės tėra istorijų apie bendroves rinka- vieni perka istorijas, kiti jas jau parduoda. Rinkimuose balsuojame už istorijas, kurios mums patinka, siužetus, kurie mus veža. Ir nebalsuojame visai, jei šios istorijos mūsų „nekabina“.
Perkame irgi tik tai, kas dera su mūsų pačių istorija,  kurią susikūrėme patys, ar kurią mums padėjo sukurti virtualybės mašina. Juk jau seniai mums nieko tiek nebereikia.


Kodėl?


Todėl, kad nesusitelkę, niekada negalėsime sau vienareikšmiškai ir kategoriškai atsakyti- kas aš? Tad tegalime rinktis metaforą, alegoriją, istoriją, kuria pridengtume savo psyche, ir nuosekliai jai elgtis. Tuo labai lengva pasinaudoti.  Daug žmonių taip ir nepagalvos, kokia  yra jų metafora, nors nesąmoningai ją pripažįsta, ir ją „vaidindami“, prikrės aibes šunybių, sau ir kitems. O taip pat ir gerų dalykų. Tad jei aš matau- iš tavo kalbos, darbų, elgesio, įpročių, aprangos ir begalės kitų akivaizdžių ženklų- kad tu manai esąs Prometėjas, man nesunku bus tau parduoti bet ką, jei tai pateiksiu kaip šviesos produktus.
Ką simbolizuoja tavo BMW? Ir ką simbolizuoja tavo super greitas kompiuteris? Tai, ką tu haliucinuoji apie save. Istorijų aranžuotojai pasirūpins, kad tavo segmentui skirtos istorijos tave jaudintų, motyvuotų, o geriausia- iš vis neduodų ramybės ir toliau.


Tad kas vairuoja autobusą?


Būna taip, ar ne? Kalbiesi su žmogumi telefonu, baigi, pasižiūri į telefono ekraną- pokalbis truko 6 minutes ir 30 sekundžių, o tu neturi nė menkiausio supratimo, apie ką gi kalbėjot? Man net kelis kartus buvo atsitikę taip, kad užsisakęs arbatos McDonalds, išvažiuodavau, smagiai gurkšnodamas jų skanią Dilmah arbatą, ir tik tada, kai norėdavau išmesti tuščią puoduką, suprasdavau, kad arbatos net nebuvau įsidėjęs. O kiek kartų tau yra atsitikę taip, kad važiuodamas iš taško A į B atsiduri taške R, nes net negali prisiminti, kaip apskritai važiavai- tiesiog mintimis buvai labai toli nuo čia. Tai tik vienas iš begalės momentų, signalizuojančių mums, kad dar viena gyvenimo dalis praėjo pro šalį, o mes to ir nepastebėjome.


Koks aršesnis psichiatras rekomenduotų atlikti suvokimo trūkumo testus (CDD), bet tada juos masiškai vertėtų atlikinėti praktiškai visiems- nes esame nuolatiniame savo, draugų ir visų įmanomų įtakos grupių transe. Ir kuo dažniau tai darome, tuo labiau įgundame jam paklusti. Ar apskritai turime laisvą valią? Psichologai John Bargh ir Tanya Chartrand aplenkė beviltiškai užsidiskutavusius vakarų filosofus, dar 1999m. serija sėkmingai atkartotų tyrimų įrodę, kad mūsų elgesys 95 procentais atvejų yra automatinis, o ne sąmoningai pasirinktas. Netiki? Nusprendi skaityti šį rašinį (tavo valia). (Gerai jau gerai, beveik tavo valia ;). Perskaitai jį (automatas).


Atsibusk dabar. Kas vairuoja Tavo autobusą?  Šis ekscentriškas ir šmaikštus Ričardo Bandlerio klausimas išmušdavo iš vėžių ne vieną akademiškai nusiteikusį jo NLP seminarų klausytoją, pasiruošusį oponuoti, klausti ar tiesiog pasirodyti prieš kitus. Mano autobusas dažnai panašėdavo- ir iki šiol vis dar panašus- į Indijos ar Pakistano keliais dundančius amuletais, coca-cola lipdukais, šimtais dievybių ir talismanų apkabinėtus juokingai senus TATA plerpalus : čia yra viskas, ir tuo pačiu niekingai nieko. Klausdami, kas vairuoja mano autobusą, turime pagaliau nuoširdžiai išlukštenti, ir įvertinti, visus vairuotojus, jų pamainas, patarėjus, kontrolierius, keleivius, policininkus ir kelrodžius, kelią, kelio ženklų sistemą ir patį maršrutą- ar esame „ubagas“, kuris sustos kiekvienoje stotelėje, ar „ekspresas“, ir kur, galų gale, mes norime, ar turime nuvažiuoti. Faktas, kad esame tituluoti, išsimokslinę, beraščiai,  aukštos kultūros, gerbiami ar niekinami, daug pasiekę, ar nenorintys nieko pasiekti reiškia labai ne daug, jei autobusą vairuojame ne mes.

Nes dažniausiai tik vaidiname, kad mes- tai mes.


Autobusą vairuoti nėra kada


Nes reikia paimti vaikus iš darželio, sumokėti sąskaitas, paruošti atskaitą, kurios laukia šefas,  pradėti, pabaigti, paskambinti mamai, sugalvoti, ką valgysim, namai, darbas, verslas, akcijos, tarakonai, nepamiršti rytoj ir pasitikrinti vakar.
Net jei šiandien  paslydęs susilaužysi koją ir būsi uždarytas ligoninės vienutėje, be teliko, telefono, kompo, ir net seno laikraščio, net jei praėjus skausmui galėsi sau leisti prabangą drybsoti išjungęs šviesas ir tiek, vargu ar net tada, kai, atrodys, kad galva tuščia tuščia ir rūpesčiai kažkur toli, tu vairuosi autobusą.


Netiki?


Mano taškas- toks:

.

 

 

Ar gali į jį dėmesingai pažiūrėti? Tiesiog sukaupti visą savo esaties dėmesį  į šį riebų juodą tašką- negalvoti, nevertinti, nepykti ir nesidžiaugti, tiesiog bešališkai  jį matyti, be minčių, be ego, be ratilų, be drumzlių, dabar. Nors 5 minutes.


Jau? Pasakok. Ar sugebėjai susitelkti? Kiek akimirkų galėjai išbūti be minčių, tiesiog tyro nedrumsto dėmesio? Ar net nepabandei, ir skaitai toliau? Grįžk. Pabandyk. Tada mes abu geriau suprasime vienas kitą, būsime dvi tam tikrą abipusį supratimą pasiekusios degtukų galvutės.


***


Šaunu. Tos kelios tyro dėmesio sekundės, kurias pasiekei- sekundės, kai negalvojai, kai leidai mintims nors akimirkai pagaliau nutolti, kai neskirstei ir nevertinai, tiesiog matei tašką, yra labai svarbios, kad suvoktume dar daugiau. Nebent tu iš tų laimingųjų, kurie jau turi sukaupę kelių tūkstančių valandų dėmesio, ar tiesiog tyros esaties lavinimo stažą- jiems nesunku susitelkti ir 5 minutėm, ir 5 valandom. Jie jau vairuoja savo autobusus. Ir  geriau už mane supranta, apie ką mes čia.


Dėmesio! svarba


Dar psichologijos tėvas, William James, pastebėjo, kad tai, į ką sugebame susitelkti, ir yra mūsų realybė. Visa kita mums tuo momentu paprasčiausiai neegzistuoja. Tad realiai viso labo švaistomės savo dėmesio prožektoriumi- ką jis apšviečia, tą matome. Būtų idealu, jei sugebėtume išlaikyti laisvą prožektoriaus judesių amplitudę ir visą gyvenimą būti laisvi rinktis, ką rinktis. Tačiau ilgainiui įprantame- ar esame įpratinami, kaip Platono uoloje, šviesti tik į tam tikrą pusę, tik tam tikru kampu, intensyvumu, o šiandien dažnai nebesugebame net sukoncentruoti savo prožektoriaus šviesos. Tiesiog švysčiojame, ir tiek, nes optika „apsinešusi“, o apšviesti norime greitai ir daug. Mūsų suvokimas- „kas aš?“, kuris dažnai yra viso labo praeities įžvalgų reminiscencija, gali tapti labai apribotu, nes net bandydami suvokti praeities įvykius, ar patirtis, esame itin subjektyvūs- mūsų pasąmonė, ir šiaip atsirinkdama jau jos subjektyviai  rinktą informaciją, ją dar labiau iškraipo, papildo ar apibendrina. Anot Harwardo psichologo Daniel Gilbert, lygiai taip „iškreiptai“ projektuojame ir savo ateitį, tad nenuostabu, kad dažnai, net pasiekę tai, ką norėjome pasiekti, ja nusiviliame.

Tad dar William James suprato, kad sugebėjimas sutelkti dėmesį, vėl ir vėl,  yra mūsų suvokimo- tuo pačiu ir pasitenkinimo gyvenimu, pasaulėžiūros, mąstymo  ir net charakterio pagrindas. Jis treniruojamas lygiai taip pat, kaip bet koks kitas įgūdis- nuolatinėmis, nuosekliomis pratybomis, darant dalykus, „kurių mes gal ir nenorėtume daryti. Bet darome, vis tiek“- kad galų gale užaugintume dėmesio „raumenis“. Kiekvienas genijus nuveikia tai, ką nuveikia, tik itin ilgą laiką sutelkto dėmesio dėka. Jei kalbame apie sportą, niekas nesumuša rekordų, ar nelaimi rungtynių  maksimaliai nesutelkęs dėmesio ten, kur jį verta sutelkti. Tyrėjai pagaliau atsikrato nuomonės, kad mūsų dėmesys tėra spontaniškas, nuolat klaidžiojantis fenomenas ir jo sutelkimo neįmanoma dramatiškai ir kardinaliai pakeisti.  Dr. Allan Wallace, dabar vadovaujantis  unikaliems sutelkto dėmesio eksperimentams , neseniai rašė,  kad „ /.../  sutelktas dėmesys tampa  vaisinga dirva įvairiausioms originalioms asociacijoms ir įžvalgoms atsirasti. Galbūt kiekvienas mūsų turi „genijaus“ potencialą- kiekvienas iš mūsų, su savo unikaliom kūrybinėm galiom, kurias išlaisvinti tereikia sutelkto dėmesio pastangų? Susitelkimas tikrai gali iškelti kūrybingumo kibirkštį į sąmonę. Tuo tarpu sąmonė, kuri nuolat blaškoma nuo vieno dalyko  prie kito, gali amžiams prarasti savo kūrybinį potencialą. Akivaizdu, kad sugebėję geriau sutelkti dėmesį, savo gyvenimus pagerinsime dramatiškai“.

Ir šioms pratyboms- galbūt svarbiausioms gyvenimo pratyboms, meditacijai- visiškai neverta išradinėti dviračio, remtis William James, atskiestais, pusiau luptais, pusiau skustais „ gyvenimo būdo“ žurnalų patarimais ar tik tarp kitko jogos mokančiais instruktoriais.
Atsimeni, kas vienija Uma Thurman, Richard Gere, Phil  Jackson,  Tina Turner, Oliver Stone, Steve Jobs, Tiger Woods, Bruce Lee, Alanis Morisette, Leonard Cohen, Boy George, George Lucas, Keanu Reeves, Jack  Ceruack? Taip. Jie- praktikuojantys budistai.  Išvardinau juos tik todėl, kad galbūt esi iš tų, kuriuos veikia tik autoriteto principas. Žinai, ką šis principas dar daro? Verčia tave eiti iš paskos. Mėgsti žiūrėti kitiems į užpakalius, ne?


Budizmas egzistuoja jau tūkstančius metų, ir, neseniai buvo pavadintas „geriausiu dalyku, kuris atsitiko vakarams“ per pastaruosius kelis šimtmečius. Nenuostabu.


Budizmas- ne tik mano galva, bet ir vis daugėjančių tyrimų duomenimis, ir milijonų praktikuojančių nuomone- yra nepaprastai racionalus, praktiškas, ir itin efektyvus kelias tapti savo dėmesio šeimininku. Vargu, ar jį galima pavadinti religija per se- nes bet kuris praktikuojantis budistas tiesiog praktikuoja. Nuosekliai lavina savo įgūdį gyventi. O ne, kaip koks vakariečių teologijos profesorius, „atidirba savo valandas“, ir tada tampa dar kažkuo. Gautama, jaunuolis, tapęs Buda, išdrįso surasti atsakymus- ir ultimatyvią tiesą, suteikusią jam laisvę, savyje, o ne autoritetingose ar tradicijomis remtose teorijose.


Svarbu ir tai, kad mokslas, pagaliau suvokęs  suvokimo sąlygojamą savo ribotumą- galime pažinti tik tai, ką galime išmatuoti, visa kita tėra mūsų hipotezės, kuriomis tikime tol, kol neatsiranda geresnių- į budizmą ima žiūrėti kaip į būdą atsakyti į nepaneigiamai egzistuojančius, bet už „išmatuojamo“ suvokimo esančius klausimus.


Galbūt,  į juos atsakę, tapsime pagaliau žmoniška žmonių visuomene, o ne išmėtytomis degtukų galvutėmis. „Mano mieli broliai ir seserys, mes jau esame viena. Bet įsivaizduojame, kad ne. Tad tai, ką turime susigrąžinti, yra mūsų prigimtinė vienybė. Turime tapti tuo, kas mes esame“- veik prieš savo mirtį Kalkutoje kalbėjo Thomas Merton, vienas iš iškiliausių katalikų rašytojų, užmezgęs vaisingą dialogą su Dalai Lama, Thich Nhat Hanh ir D.T. Suzuki.


Kodėl dėmesį lavinti reikia jau šiandien?


„Kas yra, yra?“ Dalai Lama
“It’s OK. You are dying. That’s all”- personažas mirštančiam personažui naujausiame Davido Lyncho filme “Inland Empire”


Lynchas yra genijus. Gali tris valandas murkdyti žiūrovą būties paradoksuose, ir tie, kurie iškenčia nuolat svaiginami  egzistencinių pokštų, pagaliau išeina iš kino salės suvokę, kad tai jų “realusis” gyvenimas yra greičiau panašus į filmą. Be to, Lynchas drąsiai naudoja hipnozinės kalbos pokštus- kad ir šią dviprasmybę, kuri žiūrovui lengvai užduoda dar labiau daugiaprasmį Dalai Lamos klausimą- “kas yra, yra?”: “Viskas gerai. Tu miršti. Tai viskas.” Dviprasmybė, kurią šis – beje, kasdien bent pusvalandį intensyviai medituojantis kino grandas panaudoja kaip skalpelį įsiskverbti tiesiai į mūsų esaties esmę. “Tai viskas” - ateina pabaiga. “Tai viskas” taip pat tereiškia “Tik tiek”.


Mirštame- nesustabdomai- kasdien, ir kažkodėl tai vyksta nuo pat gimimo. Verta sutelkti dėmesį, kad dar spėtume sužinoti, kas tai daro.


Dabar jau nerimsti?


Dar truputį pasikankink, geriau pasiruoši.


Nes “kai mokinys pasiruošęs, pasirodo mokytojas”. Sakė Buda.

 


Previous page: Kas yra meditacija (Ošo)
Next page: Kas yra seon?