Budrus stebėjimas

 

Iš Ošo „The Great Zen Master Ta Hui“ 28 skyriaus.

 

[Knygoje nagrinėjamas Ta Hui mokymas, todėl tekste kartais minimas šis didis dzeno meistras.]

 

Dažnai neįmanoma žinoti, ar kokios nors srities mokytojas yra teisus, tačiau jei žmogaus dvasinis pamatas yra tvirtas ir neapsimestinis, tai klaidingų mokymų nuodai, įskaitant kvietimus „neleisti kilti mintims“ ir „nesiduoti išmušamam iš vėžių“, nepajėgs jam pakenkti. Jei niekada „nesiduosite išmušami iš vėžių“ ir visada „išliksite ramaus proto“, nepažaboję gimstančio ir mirštančio proto, tuomet klaidinanti [penkių skandhų] įtaka, kylanti iš pavidalų (medžiagos), pojūčių, suvokimų, proto darinių (valingumo) ir sąmonės, veikdama pagal savo prigimtį, neišvengiamai privers jus padalinti tuštumą į dvi dalis.

 

Į nieką neįsitverkite, leiskite viskam vykti savaime ir būkite visa aprėpiantys ir viskam atviri. Kai nelauktai iškils seni įpročiai, nesigriebkite jų slopinti protu. Visada priimkite juos tarsi snaiges, krentančias ant įkaitusio paviršiaus. Įžvalgiesiems ir įgudusiems pakanka vieno širdies dūžio ir viskas išaiškėja.

 

Tik tada bus suprantamas Jungo teiginys: kai protas tik veikia, nekyla jokios mintys. Kai kalbama gudragalviškai, kalboje apstu pavadinimų ir pavidalų, atviroje kalboje painiavos nėra. Be minčių, tačiau veiklus; be paliovos veikiantis, tačiau nesantis [savaime pačiu savimi] – protas be minčių (arba neprotavimas), apie kurį aš čia kalbu, nėra kažkas kita nei proto turėjimas. Ir šiuos žodžius sakau, visai ne siekdamas ką nors suklaidinti.

 

Nusistovėjo visiškai klaidingas supratimas apie du dalykus: apie išlikimą ramaus proto ir apie protą be minčių. Daugybė žmonių galvoja, kad tai yra sinonimai. Jie atrodo kaip sinonimai, bet iš tiesų jie yra taip toli vienas nuo kito, kad jokia jungtis tarp jų yra neįmanoma.

 

Pirmiausia pabandykime nustatyti tikslias šių žodžių reikšmes, nes nagrinėjamoje Ta Hui sūtroje visur kur kalbama, kaip suprasti skirtumą.

 

Skirtumas yra labai sunkiai apčiuopiamas. Žmogus išlaikantis bemintę proto būseną ir žmogus neturintis minčių, išoriškai atrodo vienodai, nes abu atrodo tykūs, ramūs. Tačiau po pirmojo žmogaus tykumu slypi minčių sambrūzdis, tik jis neleidžia joms pasireikšti. Jis puikiai valdosi.

 

Žmogui neturičiam minčių, tai yra neprotaujančiam žmogui, visai nereikia valdytis. Jis yra tiesiog savaime tykus, nieko neslopindamas, nieko nevaldydamas, nedisciplinuodamas – tiesiog gryna tuščia erdvė.

 

Išorė gali labai klaidinti. Vienas turi labai saugotis, kad nekiltų minčių, bet išoriškai abu atrodo vienodai tykūs. Ir čia nebūtų apie ką kalbėti, jeigu bemintę proto būseną (ramų protą) būtų sunku pasiekti. Deja, ją įvaldyti visai nesunku. Tačiau tikrą minčių neturėjimą įgyti sunku. Tai nėra pigus triukas, tai didžiausia pasaulio brangenybė.

 

Protas gali žaisti tykumos žaidimą: jis gali apsimesti, kad visiškai neturi jokių minčių, jokių jausmų, tačiau jie būtų tiesiog slopinami, nes viskas būtų gyva, pasirengę bet kurią akimirką išsireikšti. Taip vadinamieji religiniai sekėjai ir jų šventieji yra atsidavę proto nuraminimo paklydimui. Jeigu sėdėsite tykiai, stengdamiesi suvaldyti mintis, nepasiduodami nuotaikų kaitai, neleisdami kilti jokiam judesiui savyje, tai iš lėto išsiugdysite įprotį sėdėti tykiai. Ir tai būtų didžiausia saviapgaulė, kokią galėtume sau iškrėsti, nes visa kas būtų likę, kaip buvę, niekas nebūtų pakitę, tačiau atrodytų, tarsi būtumėte persimainę (transformavęsi).

 

Minčių neturėjimas arba neprotavimo būsena yra visiška minčių nuraminimo, nutildymo priešybė – tai persikėlimas ten, kur niekada nebūna minčių. Tai nutolimas nuo minčių per didžiulį atstumą, kai mintys tampa tolimomis žvaigždėmis, esančiomis už milijonų šviesmečių, o jūs esate tik stebėtojai. Štai kokie yra skiriamieji ženklai.

 

Kažką tramdant, kyla įtampa. Neįmanoma išlikti neįsitempus, nes tai, kas tramdoma, nepaliaujamai stengiasi atsigręžti savaip, tai kas pavergiama, siekia laisvės. Todėl anksčiau ar vėliau tramdomos mintys prasiverš visa jėga. Paklausykite mano mėgiamo pasakojimo.

 

Viename kaime gyveno labai piktas ir aršus vyras, toks karštakošis, kad net dėl kažkokio menko nieko įmetė savo žmoną į šulinį ir ši žuvo. Visi žmonės bijojo to aršuolio, nes vienintelis jo argumentas buvo smurtas.

 

Tą dieną, kai jis užmušė savo žmoną, įmesdamas ją į šulinį, pro kaimą ėjo džainas vienuolis. Buvo susirinkusi žmonių minia, o vienuolis jam tarė: „Tavo pykčio ir smurto pilnas protas nuves tiesiai į pragarą“.

 

To vyro būsena buvo tokia, kad jis atsakė: „Ir aš norėčiau būti toks tykus kaip tu, bet neišmanau, ką man daryti? Kai apima pyktis, būnu kaip beprotis, štai pažiūrėk, net užmušiau mylimą žmoną“.

 

Vienuolis džainas atsakė: „Žinau vienintelį būdą, kaip nuraminti protą, pilną pykčio, įsiūčio ir polinkio smurtauti,– atsisakyti pasaulio“. Džainizmas yra atsisakymo religija, o galutinis atsisakymas reiškia net drabužių nedėvėjimą. Džainai vienuoliai gyvena nuogi, nes jiems negalima turėti nieko, net drabužių.

 

Vyras buvo pasipūtėlis, tad jam vienuolio žodžiai tapo iššūkiu. Visos minios akivaizdoje jis nusiplėšė drabužius ir įmetė šulinin pas žmoną. Niekas negalėjo patikėti savo akimis, net vienuolis truputėlį nustėro: „Gal jis jau visai pamišo?“. Bet vyras krito jam prie kojų ir sušuko: „Tau gal prireikė dešimtmečių, kad visko atsižadėtum, o aš atsižadu visko tuojau pat! Atsižadu pasaulio! Aš tavo mokinys – įšventink mane“.

 

Jo vardas buvo Šantinatas, o „šanti“ reiškia „ramybė“. Taip nutinka gana dažnai... jei pamatysite nedailią moterį, visai gali būti, kad jos vardas Sunderbhė, o tai reiškia „gražuolė“. Indijoje toks elgesys gana paplitęs... aklam vaikui čia gali duoti vardą Najan-sukh, kas reiškia „akys jam teikia malonumą“.

 

Vienuolis džainas tarė: „Tu turi puikų vardą. Aš jo nekeisiu, būk vienuolis su tokiu vardu, tačiau nuo šios minutės turi atsiminti, kad ramybė turi tapti tavo esmine vibracija“.

 

Vyras ėmėsi savidisciplinos, nuramino protą, pasninkavo, marinosi ir netrukus pasidarė žymesnis net už savo mokytoją. Pikti, pasipūtę, savanaudžiai žmonės gali pasiekti tokių dalykų, kurie taikiems žmonėms nė nerūpi. Jis tapo labai įžymus ir tūkstančiai žmonių ateidavo tik tam, kad paliestų jo pėdas.

 

Prabėgus dvidešimčiai metų jis jau buvo apsigyvenęs sostinėje. Vienas žmogus iš jo kaimo buvo atvykęs kažkokiu reikalu ir pagalvojo sau: „Gerai būtų nueiti ir pažiūrėti, kiek pasikeitė tas Šantinatas. Tiek daug apie jį girdisi, kad tapo visiškai kitokiu žmogum, kad jo senoji savastis pasitraukė ir kad jis tapo nauju, šviežiu žmogumi, kad jis tikrai tapo taikus, tykus ir nurimęs“.

 

Tas žmogus atėjo pagarbiai nusiteikęs. Bet pamatęs munį Šantinatą [munis – pagarbus kreipinys į džainų vienuolį vert.], jo veidą, akis, jam neatrodė, kad kas nors būtų pasikeitę. Nebuvo matyti jokios malonės, kuria neišvengiamai spindi iš tiesų nurimęs protas. Jo akyse tebebuvo savanaudiškos žiežirbos – tiesą sakant, savanaudiškumas jose buvo net aštresnis. Jis atrodė dar bjauresnis nei anksčiau.

 

Kaimietis priėjo dar arčiau. Šantinatas pažino buvusį kaimyną, bet dabar jo orumas neleido išsiduoti. Bet tas vyras viską pastebėjo ir suprato, tačiau jis taip pat apsimetė ir neišsidavė. Tik pagalvojo: „Toks elgesys nemažai sako...“ Jis priėjo visai arti ir paklausė: „Ar galėčiau paklausti, koks Jūsų vardas?“.

 

Savaime suprantama, Šantinatas smarkokai pyktelėjo, nes žinojo, kad kaimietis kuo puikiausiai žino jo vardą. Tačiau jis ramiai susitvardė ir atsakė: „Mano vardas – munis Šantinatas“.

 

Kaimietis atsakė: „Puikus vardas... tik mano atmintis tokia trumpa, koks, sakėte, tas vardas? Jau pamiršau... koks tas Jūsų vardas?“

 

Na šito jau buvo per daug. Munis Šantinatas nešiojosi lazdą. Stvėrė ją ir užsimojo... viską pamiršęs (dvidešimt metų proto tvardymo pratybų!) ėmė rėkti: „Paklausk dar kartą ir aš tau parodysiu, kas aš! Pamiršai?! Tai aš užmušiau savo moterį! Aš esu tas žmogus!“

 

Ir tik dabar pastebėjo, kas nutiko...

 

Per trumpą nustebimo mirksnį jis suprato, kad dvidešimt metų prabėgo veltui: jis nė kiek nepasikeitė. Bet milijonai žmonių jautė, koks jis nurimęs... Tikrai, jis buvo labai susitvardęs, laikė save sugniaužęs kumštyje ir visa tai apsimokėjo. Tiek daug pagarbos, kurios jis nė nenusipelnė, tiek daug garbės, net karaliai ateidavo paliesti jo kojų.

 

Jūsų taip vadinami šventieji tėra susitvardę gyvuliai. Protas tėra didžiulis palikimas, užgyventas per ilgą gyvulišką praeitį. Galima jį sutramdyti ir valdyti, tačiau sutvardytas protas – tai ne atbudęs protas.

 

Visos religijos moko susitvardymo, susivaldymo, savidisciplinos, tačiau dėl šio klaidingais įsitikinimais grįsto mokymo žmonija nepasistūmėjo į priekį nė per sprindį – kaip buvo, taip ir liko žiauri. Žmonės gali pulti žudyti vieni kitus dėl menkiausio nieko. Kiekvienas gali nutrūkti bet kurią minutę. Žmonės visiškai pamiršta savo žmogiškumą ir kad iš jų tikimasi kažko daugiau, kažko tyresnio. Tik nedaugelis išvengia minčių tramdymo klaidos ir pasitiki neprotavimu.

 

Kai siekiame neprotauti, remiamės visai kitokiu dalyku: aš jį vadinu galutine alchemija, galutiniu virsmu. Jį sudaro tik vienas elementas – budrumas, dėmesingumas, akylumas.

 

Kartą Gautamai Budai einant per vieną kaimą, jam ant kaktos nutūpė musė. Buda, kalbėdamas su savo pakeleiviu Amanda, mostelėjo delnu ir ją nuvaikė. Bet jis iškart pastebėjo, kad šis judesys buvo nesuvoktas, nesąmoningas, mechaniškas. Kadangi sąmoningai kalbėjosi su Amanda, tai ranka musę nuvijo mechaniškai. Buda sustojo ir nors jokios musės jau nebuvo, dar kartą mostelėjo ranka, sąmoningai.

 

Amanda suglumo: „Ką Tu darai? Musės seniai nebėra...

 

Buda atsakė: „Musės nebėra... bet aš nusidėjau, nes atlikau nesąmoningą judesį“.

 

Vien Gautama Buda vartojo žodį „nuodėmė“ teisingai. Žodis „nuodėmė“ kilęs iš tos pačios šaknies, kaip žodžiai reiškiantys pamiršimą, netikrumą, nedėmesingumą [lietuvių kalboje beje „dėm-“ taip pat susijusi su dėm-esiu, ne-dėm-esingumu; nuo-dėm-ė gali reikšti „kas lieka nuo dėmesio, t.y. kai nėra dėmesio“ vert.], atlikimą nepagalvojus, mechaniškai – ir kone visas mūsų gyvenimas taip nugyvenamas: nepagalvojus, mechaniškai. Mes slenkame kažką darydami nuo ryto ligi vakaro ir nuo vakaro ligi ryto, tarsi robotai.

 

Panorėjusieji įžengti į budrumo pasaulį, turės išmokti vienintelį dalyką – vienintelis žingsnelis ir visa kelionė nukeliauta. Tas dalykas – viską daryti budriai, suvokiant, ką darai. Mostelėjimas budrus, mirktelėjimas budrus, žengi žingsnį ir suvoki, kad žengei, valgai, geri, tačiau ne mechaniškai; ir teks nebeleisti, kad mechaniniai veiksmai vėl jus užvaldytų. Štai ta vienintelė alcheminė persikeitimo, transformavimosi paslaptis.

 

Žmogus, galintis viską atlikti visiškai sąmoningai tampa išskirtine švytinčia būtybe. Jo viskas ima švytėti ir visas jo gyvenimas užsipildo nuostabiais aromatais. Mechaniškasis žmogus lindi tamsiose skylėse ir purvinuose urvuose. Jam visiškai nepažįstamas šviesos pasaulis, jis tarsi aklas. O budrus žmogus yra tas, kuris jau turi aiškiai matančias akis.

 

Ta Hui labai iš lėto skverbiasi į vis gilesnes vidinio virsmo paslaptis. Jis sako, jog dažnai negali žinoti, ar kokios nors srities mokytojas yra teisus, tačiau jei dvasinis pamatas yra tvirtas ir neapsimestinis, tai klaidingų mokymų nuodai nepajėgs tau pakenkti...

 

Jis sako, kad beprasmiška svarstyti, kas teisus, o kas klysta. Yra tūkstančiai doktrinų, šimtai filosofinių krypčių ir jeigu šitose žodžių giriose pradėsi ieškoti tiesos, paklysi ir nebesurasi kelio. Viskas, ką turi žinoti: atrask tvirtą pamatą savyje.

 

... [tai klaidingų mokymų nuodai], įskaitant kvietimus „neleisti kilti mintims“ ir „nesiduoti išmušamam iš vėžių“, nepajėgs jam pakenkti. Jei niekada „nesiduosite išmušami iš vėžių“ ir visada „išliksite ramaus proto“, nepažaboję gimstančio ir mirštančio proto, tuomet klaidinanti [penkių skandhų] įtaka, kylanti iš pavidalų (medžiagos), pojūčių, suvokimų, proto darinių (valingumo) ir sąmonės, veikdama pagal savo prigimtį, neišvengiamai privers jus padalinti tuštumą į dvi dalis.

Į nieką neįsitverkite, leiskite viskam vykti savaime ir būkite visa aprėpiantys ir viskam atviri...

 

Čia kalbama ne apie tai, kad save reikia kontroliuoti atskirai nuo savo būties; čia sakoma, kad reikia į nieką neįsitverti, leisti viskam vykti savaime ir būti visa aprėpiančiu – tokiu aprėpiančiu, kaip pati būtis. O kaip tik budrumas daro jus begalinius, nes tai vienintelis dalykas, kuriam nėra jokių ribų.

 

Tiesiog įsižiūrėkite į savo budrumą, gebėjimą būti liudininku. Jis beribis. Nei pradžios, nei pabaigos... ir jokių apybraižų ar pavidalo.

 

Tai visiškas proto tykumas, visiškas minčių neturėjimas, neprotavimas. Tai ne minčių sutvardymas ir ne disciplina; jūs nenutildote minčių, užgulę jas visa savo valia. Ne, nes jų tiesiog nėra. Namai tušti. Nėra nei tvardytojo, nei tvardomųjų. Visi rūpesčiai dėl sutvardymo ištirpo paprasčiausiame budrume. Ir jis plečiasi. Truputį pabandžius, jis vis plinta, kol išsiplečia iki visatos pakraščių.

 

Jeigu ima reikštis seni įpročiai, nepradėkite sukti galvos, kaip juos nuslopinti. Tik budriai stebėkite, kaip tų įpročių snaigės sutirpsta ant karšto paviršiaus.

 

Atminkite, kad net suradus budrumo kelią, kartais atgyja senieji įpročiai. Tačiau nereikia rūpintis dėl jų, nes tai kaip snaigės ant karšto paviršiaus: išnyks patys. Jūs tik budriai stebėkite. Nesirūpinkite, nesukite galvos, nesijaudinkite.

 

Kartais apims pyktis, kartais imsite kažko trokšti, kartais atrodys, jog kažkas jus menkina, bet visa tai negali sutrikdyti budrumo. Visi tie dalykai kaip atsirado, taip ir pranyksta, nepalikdami jokio pėdsako veidrodinio tyrumo paviršiuje. Tik turite atminti vienintelį dalyką: nepradėkite su iškylančiais dalykais kovoti, stengtis pažaboti, sunaikinti, išmesti juos lauk iš galvos. Proto požiūriu visiškai pagrįsta, kad įvykus nepageidaujamam dalykui, reikia pulti ir jį sunaikinti. Būtent šio dalyko vienintelio reikia saugotis, nes kaip tik jis yra ta kliūtis, kuri žmonėms neleidžia atsidurti ten, kur nebūna minčių. Senieji įpročiai tikrai jus aplankys ir jie tokie seni, kad niekas negali žinoti keliolika gyvenimų jie siekia. O jūsų sąmoningumas yra labai šviežias, naujutėlaitis. Mechaniškumas yra įsisenėjęs, tad visiškai suprantama, kad jis nuolat sugrįžta.

 

Jei kažkas jus įžeidžia, jums nereikia supykti, tiesiog nepastebimai apima pyktis. Nereikėjo jokių pastangų, nes tai tik senas įprotis, senas atliepimo į jausmus būdas. Nekovokite su juo ir nebandykite šypsotis ir slėpti jį. Tiesiog budriai stebėkite ir ta reakcija kaip kilo, taip ir pranyks... Tarsi snaigė ant karšto paviršiaus.

 

Įžvalgiesiems ir įgudusiems pakanka vieno širdies dūžio ir viskas išaiškėja. Tik tada bus suprantamas Jungo teiginys: kai protas tik veikia, nekyla jokios mintys. Jeigu žmogus įvaldė budraus stebėjimo meną, jis gali naudotis protu, bet jam nebekyla jokios mintys.

 

Kalbu jums naudodamasis protu, nes nėra kito būdo.

 

Mintys yra vienintelis būdas pateikti žinojimą žodžiais, nėra kito prieinamo būdo. Tačiau mano protas yra visiškai tykus, jame nekyla jokios mintys: aš negalvoju, ką dabar sakysiu, ir neapmąstau, ką jau pasakiau. Aš tiesiog savaimingai atspindžiu Tai Hui žinojimą, niekur neiškeldamas savęs.

 

Viskas vyksta panašiai, kaip sušukus kalnuose sulaukiate nuo kalno aido: kalnui nekyla jokios mintys, jis tiesiog atliepia aidu. Kalbėdamas apie Ta Hui aš tesu aidu atliepiantis kalnas.

 

Taigi naudojantis protu nereikia protauti. Kai kalbama gudragalviškai, kalboje apstu pavadinimų ir pavidalų, atviroje kalboje painiavos nėra. Be minčių, tačiau veiklus... Keistas išgyvenimas, kai gali naudotis protu, tačiau nekyla mintys... Be minčių, tačiau veiklus, be paliovos veikiantis, tačiau nesantis [savaime pačiu savimi].

 

Neprotavimas apie kurį kalbu nėra atskirtas nuo proto veiklos. Ir šiuos žodžius sakau, visai ne siekdamas ką nors suklaidinti.

 

Ta Hui sako: „Šiuos žodžius tariu ne tam, kad kažką suklaidinčiau; ne tam, kad parodyčiau, ką žinau; ir ne tam, kad pasirodyčiau, jog žinau daugiau už jus. Šiuos žodžius sakau tam, kad pasidalinčiau savo patirtimi apie bendrą neprotavimo ir proto būtį. Kad nedera imtis slopinimo, tik reikia budriai stebėti... ir lėtai, lėtai protas neteks viso savo turinio. Ir taps beminčiu, neprotaujančiu, nesančiu protu.“

 

Taigi neprotavimas (proto nebuvimas) ir protas nėra atskiri dalykai. Neprotavimas yra protas, neturintis jokių minčių. Tai tarsi veidrodis, kuriame šį mirksnį niekas neatsispindi.

 

Ta tykuma, kai esi veidrodis, kuriame niekas neatsispindi, yra didžiausia palaima, kokią žmogui leidžia patirti būtis. Ir nuo šiol suvokimas ima neribotai plėstis – paslaptis po paslapties... ir jokių klausimų, jokių atsakymų, tik milžiniški išgyvenimai... maitinantys, pripildantys, suteikiantys prasmę išalkusiai sielai, klajojusiai ilgus metus iš vieno gyvenimo į kitą.

 

Laikas nutraukti šias klajones.

 

Ir visai nesunku tą padaryti: imkite stebėti savo protą, kūną ir savo veiksmus. Kad ir ką darytumėte, ar nieko nedarytumėte, turite neprarasti dėmesio dėl vieno dalyko: ar stebite. Neleiskite apsnūsti stebėtojui – tada bus visiškai nesvarbu, kas esate, krikščionis, induistas, džainas ar budistas.

 

Stebėtojas nėra nė vienas iš jų. Jis – vien gryna sąmonė.

 

Ir tik ši gryna sąmonė gali atnešti naują žmogiškumą, sukurti naują pasaulį, kuriame žmonės nežemins vieni kitų dėl kvailų priežasčių. Tautos, rasės, religijos, doktrinos, ideologijos – visa tai tik vaikų žaidimas, tai nedera suaugusiam žmogui. Suaugusiam žmogui būtyje skirtas tik vienas dalykas – budrus stebėjimas.

 

...Vienuolis siunčiamas skleisti Gautamos Budos mokymo. Jis pats dar nėra atbudęs, tad Buda jį pasišaukia ir sako: „Atmink, kad tau šitai sakau, nes dar kol kas nesi atbudęs... tu aiškiai reiški mintis, turi iškalbą ir gali skleisti mokymą. Galbūt tau nepavyks pasėti sėklų, tačiau tu pajėgsi patraukti keletą žmonių, kad jie ateitų pas mane,– tačiau turi išnaudoti visas galimybes, kad augtum pats.“

 

Vienuolis paklausė: „Tai ką man daryti, kaip išnaudoti galimybes?“

 

O Buda atsakė: „Yra tik vienas dalykas, kurį galima išnaudoti esant bet kokioms galimybėms ir visose aplinkybėse – tai budrumas. Kartais žmonės bus sudirgę nuo tavo žodžių, pyks, kam tu ardai jų nusistatymus, doktrinas ir jų prietarus. Išlik tykus ir budrus. Gal net teks patirti dienų, kai negausi maisto, nes žmonės bus nusistatę prieš tave, galbūt negausi net vandens. Stebėk... budriai stebėk savo alkį, stebėk savo troškulį... tačiau nesidaryk irzlus, nepradėk nuobodžiauti. Tai, ko mokysi žmones, bus mažiau svarbu nei tavo budrumas.

 

Jei grįši pas mane išsiugdęs budrumą, nepaprastai džiaugsiuosi. Ir visai nesvarbu, kiek žmonių tu aplankysi, kiek žmonių tau pavyks prakalbinti. Kas iš tiesų svarbu,– ar tu atrasi namus, ar susikursi tvirtą pamatą savo budrumui. O visa kita mažiau svarbu.“

 

Budrus stebėjimas yra vienintelis meditavimo būdas; visi kiti būdai tėra šio meditavimo atmainos.

 

 

© Vertimas į lietuvių kalbą, Kauno Kvan Um dzeno budistinė bendruomenė

Iš anglų k. vertė Jonas Vitkūnas, 2008

Previous page: Tuštumas
Next page: Kas yra meditacija (Ošo)