A.Mickunas apie dzeną

Ohajo universiteto filosofijos profesorius A.Mickūnas: „Lietuviui ūkininkui lengva suprasti dzenbudizmą“

© Ginta Gaivenytė

Perpublikuojama su autorės sutikimu iš lrytas.lt

„Mes, lietuviai, kaip paprastai suvokiantys pasaulį, galime lengvai rasti dzenbudizmą“, – tokie filosofo Algio Mickūno žodžiai stebina. Tai, ką Amerikos Ohajo universiteto profesorius pasakoja apie rytietišką pasaulio suvokimą, neatrodo lengvai suprantama – bent jau man, miestietei. A.Mickūnas aiškina, kad žinojimas atsiranda tuomet, kai tu pradingsti. Neverta mąstyti apie amžinybę, nes kaip tik būdamas laikinas esi unikalus.

„Tai yra suradimas, kas visuomet esi“, – A.Mickūnas prisimena, kad jaunystėje ėmęs mokytis dzeno jis visiškai kitaip ėmė matyti save ir pasaulį. Vaikystėje į Ameriką emigravusio lietuvio gyvenimo kelias buvo vingiuotas. Nesulaukęs nė septyniolikos jis įsirašė į JAV kariuomenę ir išvyko kariauti į Korėją. Buvo sužeistas ir tuomet atsidūrė ligoninėje Japonijoje. Pasveikęs susidomėjo japonų kultūra ir ėmė ieškoti meistro, kuris jam atskleistų dzenbudizmo išmintį.

lrytas.lt pokalbis su atvykusiu į Lietuvą paviešėti filosofu A.Mickūnu – apie vakarietiško ir rytietiško mąstymo skirtumus.

– Kokią įtaką jūsų gyvenimui padarė rytietiškos praktikos?

– Man tai davė gyvenimo būdą. Kai Japonijoje jau nebereikėjo kariauti, turėjau laiko ir suradau dzeno meistrą. Dzeno meistras neturi religijos, jis paprastas žmogelis, kuris mokina, kaip suprasti pasaulį be žmogaus įsikišimo. Pasaulis yra tiesiogiai prieinamas – daiktai, gėlės, žmonės be jokių kategorijų, be jokių kalbos klodų.

Tai išlaisvina nuo savo paties norų – noro valdyt, įsigyt daug daiktų. Tas padaro gyvenimą labai lengvą. Supranti, kad gyvenimas yra ne tavo, kad visi tie siekiai yra perdėjimas. Gulbės pieno ir migdolų nebereikia, užtenka duonos riekės.

– Tačiau kaip tą įmanoma suvokti?

– Per praktiką. Mane treniravo šaudyti lanku. Tu šaudai, o meistras visuomet stebi. Po ilgos treniruotės įtempi lanką, iššauni ir pataikai net nežiūrėdamas. Meistras atsistoja ir sako – užteko. Ir išeina. Tai reiškia, jog tu tapai meistru.

Kodėl? Todėl, kad tą akimirką meistras pamatė, kad tu nieko nebekontroliuoji. Lankas, strėlė ir taikinys susijungia per mano veiksmus, bet mano veiksmai nebekontroliuojami. Taip lankas, strėlė ir taikinys norėjo. Aš tik esu įvykis, per kurį viskas atsitiko, bet be mano įtakos. Kai taip dingstu, esu meistras.

– Yra sakančių, kad vakariečiai negali suprasti tokių rytietiškų dalykų. Jūsų nuomonė kitokia?

– Mes juk lietuviai. Lietuviui ūkininkui tai paprasta. Vytautas Kavolis sakė, kad daoistai yra sofistikuoti lietuvių ūkininkai.

Ūkininkas taip pat žiūri į daiktą ir labai jautriai suvokia to daikto ypatybes. Jis neuždeda visokių kategorijų, kad tą daiktą Dievas ar kas kitas sukūrė. Tų išaiškinimų jam nebereikia. Ir mes, lietuviai, kaip paprastai suprantantys pasaulį, galime lengvai rasti dzenbudizmą ar net daoizmą.

Daoistai taip pat pasiekia tą plotmę, kur nereikia įsiterpti į pasaulį. Daoistas pasodina ryžių daigus, paskui prieina prie kiekvieno, apžiūri. Užpila vandens būtent šitam daigui. Prieina prie kito – aha, tam reikia truputį kitaip užpilti. Jis patiria daiktus tokius, kokie jie yra be mūsų.

– Kai kurie tvirtina, kad tokie dalykai kaip tik netinka lietuviškai kultūrai - sako, tegu indai Indijoj tuo užsiima, mes turim savus papročius.

– Kuriai kultūrai? Mes turim skirtingas kultūras. Ar netinka Vidurio ir Rytų Europos kultūrai, kuri atsirado bažnyčiose, ar pagonių kultūrai?

Mes esame pagonys. Ir ta pagoniška kultūra labai gili, gilesnė negu kitos mūsų kultūros. Pagoniškai kultūrai rytietiški dalykai tinka.

Bet aš nekalbu čia apie tuos, kurie vaikšto spalvotai apsirengę, skambaliukais skambina ir dainuoja „Hare Krišna“. Tai yra vaikų žaidimas.

– Lietuvoje rytietiškos praktikos darosi madingos - ypač joga. Ar tai žmones gali atvesti į pažinimą, ar jie rizikuoja pasiklysti?

– Dabar ir Europoje, ir Amerikoje mada – noriu būti budistas, daoistas, jogas ar dar kas nors. Važiuoja „žvaigždės“ prie piramidžių, į Maču Pikču – žinai, ant to akmens išrėžtas visas kosmosas. Nereikia nieko suprasti – atvažiavau, pamačiau ir tapau išmintingas. Paliečiau akmenį – va, dabar esu žvaigždynuose, jaučiu savo išmintį, jūs nieko nesuprantat, juk aš paliečiau Maču Pikču akmenį, dabar žinau, o jūs nežinot.

Čia yra lėkštumas lėkščiausias. Ir tokie, kurie taip ieško išminties, ir tokie, kurie sako, kad joga arba dzenas netinka vakariečiams, nesupranta, kas tai yra.

O joga Vakaruose yra daugiau psichologinis dalykas: aš labai įtemptai dirbu, pasilankstysiu, bus kontempliacija, bus lengviau, mano psichologinės problemos dings, tačiau darbe ir kitur gyvenime jogos nepraktikuoju.

– Pats esate praktikavęs jogą?

– Aš dėsčiau Indijoje – daug mano „vaikų“ (A.Mickūnas vaikais vadina savo studentus - red.past.) iš Indijos. Mane ten mokino. Tačiau ir joga, ir dzenas nereiškia būtinai daryti taip arba taip. Mano dzeno praktika dabar tokia – kai aš noriu dingti, aš plaukioju. Dabar baseine, vasarą bus ežeras. Dingstu vandenyje, jokio dėmesio į save.

– Tai kaip paaiškintumėte, kas yra joga?

– Joga yra visaapimantis gyvenimo būdas. Tai kosminė praktika. Ką reiškia tos pozicijos? Žmogus gali ištirti visų gyvūnų judesius – ar gervė stovi, ar tigras šuoliuoja. Tai yra supratimas, kad mes kosmose esame visų gyvūnų, visų įvykių suma ir mes galime per jogą tai atverti. Sakoma – niekur kitur neradau viso pasaulio, tik savo kūne. Kūnas yra visų įvykių galimybė.

Joga nereiškia, kad privalai išsilankstyti visomis pozomis. Yra visokių praktikų. Tai yra praktika, ne teorija. Daro žmonės jogos pozas, kad nugaros neskaudėtų – tvarkoj, tai yra sveikatos reikalas. Bet čia yra terapija. Jei sieki būti sveikesnis ir lankstesnis, čia jau nebe joga. Bet kokio tikslo siekimas nebėra joga.

Kiekvienas noras žinoti jau yra užtemdymas to daikto, kurį nori žinoti. Vakaruose mes visada turime tikslus, ten tikslų nereikia. Sako, kad per jogą pasieksi kažkokią transcendenciją. Nieko nepasieksi, nes visa transcendencija irgi yra maya.

– Sakote, kad tikslo nėra. Tačiau žmonės pasineria į rytietiškas praktikas, tikėdamiesi pasikeisti. Ir tikrai pasikeičia.

– Pasikeičia ryšys su savimi ir pasauliu. Pasaulis pasidaro tarsi permatomas, o tavęs nebereikia, tu dingsti. Tai yra ne tikslas, bet suradimas, kas visuomet esi. Kai surandi, tada atsisakai, ką buvai ant savęs uždėjęs – savo tapatybės siekį.

– Tačiau tokiam suvokimui visas vakarietiškas mokslas prieštarauja. Ta pati filosofija prieštarauja.

Aišku. Jeigu Vakaruose kažką supranti, tai turi turėti bendras kategorijas, visiems pritaikomas. Tai nuveda į pinkles – visokie išaiškinimai, priežastys, kategorizavimas begalinis. Tada paprasto daikto patirtis dingsta.

Nei dzenbudizme, nei daoizme nėra tokių bendrybių. Kiekvienas dalykas turi savo laiką, savo ypatybes ir yra unikalus. Štai tu dabar sėdi prieš mane ir mūsų santykis dabar yra nepakartojamas. Būtent dabar. To užtenka. Tai yra ypatingiausias dalykas.

– Apie amžinybę mąstyti neverta?

– Amžinybė yra matematinis „išmislas“. Niekas nėra tos amžinybės matęs. Ir kam reikia tos amžinybės – kad amžinai pasikartotume? Taigi čia nuobodulys amžinas.

Vakarai vis ieško pastovumo. Mokslo dėsniai nesikeičia. Mąstoma, ar žmogus turi sielą, kuri bus amžina. Bet tada nėra jokio įdomumo gyventi ar veikti. Sėdi amžinai ir groji kokia nors arfa, atsiklaupęs prieš kurčią nebylį seną diedą.

Gyvendamas dabar sutinki žmones, žinai, kad tai yra ypatingiausias įvykis, nes jis niekada nepasikartos, džiaugiesi kiekvienu momentu, nes rytoj gali būti per vėlu.

Jeigu filosofija siekia daiktus ir įvykius pažinti tokius, kokie jie yra be žmogaus įsikišimo, tada man dzenbudizmas yra gryna žinybos filosofija. Daiktas žino, o ne aš. Tai geresnė žinojimo patirtis negu visos filosofijos.

– Tačiau tokio žinojimo neįmanoma moksliškai įrodyti.

– O, čia įdomus dalykas, kai mokslininkai sako – mes tvarkomės su konkrečiais įvykiais, mes juos apskaičiuojam.

Bet juk apskaičiavimas yra metafizika. Niekas nėra matęs skaičių, vaikščiojančių gatvėse.

Ką jie teigia apie daleles, niekas irgi to nėra matęs. Ar kas nors yra regėjęs atomus? Tai reiškia, kad jie irgi teigia tą, kad viskas išaiškinama įvykiais, kurių mes nematome. Tai kokia čia empirika?

– Bet mokslininkai sukūrė technologijas, kurias mes aiškiai matome, jos yra mūsų visų neatsiejama gyvenimo dalis.

– Taip, mokslai yra žmogaus įrankiai. Tačiau tai nereiškia, kad tie įrankiai mums atveria, kas pasaulis yra. Tada mes žiūrime per įrankius, o ne tiesiogiai patiriame pasaulį.

Ta „įrankinė“ sąmonė yra jėgos siekis. Siekiama pakeisti aplinką per naują technologiją. Pavyzdžiui, genetika: pakeisime tavo genus, būsi gražesnis. Viskas vartojama mūsų pačių tikslams. Taip mes nesuprantame pasaulio, nes pasaulis turi būti suprantamas be žmogiško įsikišimo.

– Iš jūsų kalbos atrodo, kad paprastas žemę dirbantis žmogus gali matyti daugiau negu universiteto profesorius. Negi taip prastai vertinate mokslą?

– Mokslas yra puikus dalykas. Reikia tų raštų, reikia sukurti įvairovę, tik nereikia ten paskęsti. Štai ateina sociologas, sako – aš turiu hipotezę, ką reiškia bendruomeniniai ryšiai. Tada vaikšto gatvėmis ir ieško bendruomenės ryšių pavyzdžių. Žmonės su juo sveikinasi, o jis – ne, čia mano hipotezei netinka, aš ieškau tikrovės.

Dabar Ženevoje fizikai bando surasti dalelę, iš kurios viskas sudėta. Sėdi ir laukia: gal ta dalelė žybt kada nors pasirodys. Jeigu viskas sudėta iš tų dalelių, tai kodėl jūs laukiat? Aš juk irgi sudėtas iš tų dalelių. Jeigu viskas sudėta iš tų dalelių, tai kokia banalybė yra ieškoti tų dalelių.

– Kaip atsitiko, kad tapote dzeno meistru, tačiau nepradėjote kitų mokyti tokio gyvenimo supratimo, o grįžote į Vakarus dėstyti filosofijos - pas akademikus, kurie nori rasti bendrybes ir priežastis?

– Tai kaip tik įdomu. Nenoriu būti meistras kitiems, nenoriu mokinti. Nėra jokių nuostatų, kaip žmonės turi gyventi, kad aš jiems galėčiau patarti, kaip gyventi. Aš tik galiu papasakoti apie savo patirtį, kuri yra, kaip aš vadinu, kosminė.

Mano unikalumas visame kosmose sudaro nepakartojamą įvykį, visas kosmosas yra dėl to kitoks. Tačiau ne dėl to, kad aš esu priežastis. Aš sudarau įvairovę.

Vakaruose žmonės nori žinoti, kas jie yra, koks jų statusas, būti solidūs ir žinomi pagal visas kategorijas. Rytuose supranti visai kitokį dalyką – esi labai laikinas ir kaip tik būdamas laikinas esi unikalus.

– Turbūt neklysčiau sakydama, kad ir jūsų visi darbai persmelkti to rytietiško požiūrio?

- Ne tik rytietiško, bet ir kaimiško, lietuviško. Juk net mūsų, lietuvių, kalba labai konkreti, tiesioginė ir supranta kiekvieną daigelį.


Previous page: Kas yra seon?
Next page: Kur ieškoti atbudimo